Kaip muilo burbulas pučiuos
erdvės godumo apimtas ir miegui
tariu “sudie iki aušros” -
mano laike apsigyveno Niekas.
Nusviedęs laikrodį toli
sprogimo laiko laukiu ir renku
žodžius, kurie nuo tylumos pilki,
bet tiktai juos savy randu.
Stiklinė nebūties – kaip tyra !
Prie lūpų priglaudžiu, atsigeriu... Stebiu
akimirkas lemties – jos vizijom suskyla,
apakę nuo šviesos. Tyla virstu...