Aš - ?

Leidausi nežinia kur. Milžiniškas greitis vertė šokinėti iš džiaugsmo ir siaubo. Vėjas mane vėtė pirmyn ir atgal, aukštyn ir žemyn. Mačiau šalia savęs daug kitų - tokių pačių.
Velniava, kaip neša į kairę!
Vis artėliau ir ryškėliau mačiau įvairias spalvas, bet jos buvo niūrios, pilkos...
Ne taip, kaip tos septynios danguje.
Darėsi baisu, nes žinojau, kad tuoj kažkur atsitrenksiu. Tie patys kaip ir aš sklaidėsi aplink, nors vienas ištikimai skriejo šalia.
-Astalavista, dangau! - Rėkė kažkoks beprotis iš kairės, ir staiga, aplenkęs mane, pradingo Dievaižin kur.
Numaldykit tą šviesos greičiu artėjantį vaizdą! Sieną! O, už jos ryškus bukietas, pliušinis žaislas.. Hm, siena skaidri.
Cha, kaip ir aš!
Nuo to siaubo, kuris tuoj įvyks, man norėjosi suklykti kažkokio tai žmogaus balsu.
-Burlimdiš!
-Kas Tau, drauguži?
-Žiūrėk tiesiai!
-Lyg turėčiau su kuo, - atkirtau.
Pažiro jie, tuoj pažirsiu ir aš - suvokiau.
TEKŠT.
-Mama, lija, - išgirdau duslų švelnų balselį iš kažin kur.
Kaip skaudžiai. OHO. OHOHO.
Akimirką pagalvojau, kad tai OHOrgazmas. Tačiau suvokiau, kad manęs jau nebėra, nebėra vienio. Manęs daug. Ant skaidrios sienos liko didžiausia dalis, o kitos nenaudėlės sudužo kur ne kur.
KAIP AŠ SUSIRINKSIU SAVE?!
Pasiguodžiau, kad ne vienas toks esu.
Juk aš tik.. Aš - lietaus lašas.