***

Užgimstam iš meilės
mirštam be noro
kaip šulinio vandenį
geriam vienatvę
tik aklas žibintas
apšviečia nenoriai
liūdną pasenusią
purviną gatvę

vienas pro kitą
kaip tylūs šešėliai
bijom sustoti
nors pasisveikint
apgaubia tamsa
ir nežinom kur ėjom
jau neberandam 
kam sielą atverti

kažką gal atradę
kažką vėl praradę
tai nieko nenorim
tai norime visko
išėję iš proto
ant kalno kuproto
užgimusius ryto
rasom tebevystom

kai smėlis užpusto
ir gėlą ir viltį
vėl grįžtam į ten
iš kur prasidėjom
nemokam
nei gimti iš naujo
nei mirti
kažko vis dar bijom
gal medžių gal vėjo.