Sintezė

Į ilgo liūdesio krantą
Išmetė žmogų
Kaip dulkę, kurios nesupranta
Jūros bangos putotos

Karčiai savo riksmą nurijęs
Jis atsistojo,
Bet baltos skausmo lelijos
Širdyje sulapojo

Nusilpusią ranką iškėlęs
Uždengė saulę
Ir gluosnio šakos pamėlę
Apraizgė jo kaulus

Skaudžiai suklupęs ant smėlio
Atlošė galvą
Dėl juodo beržo pasėlio
Lūpos pakeitė spalvą

Nustojęs judėti toliau
Žmogus tesustingo
Tik gyvas žvilgsnis išliko vėliau
Po šimtmečių gūsio galingo...