Net ant širdies sunku pasidarė... Atrodo, kad saulė man tiesiai į širdį nusileido... Tokia sunki ir skaisčiai raudona... Visai kaip kraujas mano krūtinėje plakančioje širdyje... Aidas vis tylesnis... Kartais sumaišau savo širdies plakimą su laikrodžio tiksėjimu... O kartais atrodo, kad aš širdies net neturiu... lyg miegotų... Rami ir pritilusi... Tačiau būna tokiu dienų, kai širdelė ima šokti „hip-hop'o ritmu“, matyt, tai meilė... o kam? Kam mano širdis tą meilės šokį šoka? Kam pulsuoja? Dėl ko gyva? Ogi dėl to... to menko drugelio... Pavasarį besiskleidžiančio pumpurėlio ar žydro lietaus lašelio ant stiklo, karštą vasaros naktį, nukritusio ant mano lango ir gailiai maldaujančio įsileisti vidun, kad vasaros karštis jo nesudegintų...
O gal mano širdelė vis dar gyva dėl vienos vienintelės, bet kito žmogaus širdelės, kurios dar nerado, gal ji vis dar nepraranda vilties ją surasti, ir kai, rodos, tuoj užges, staiga, kažkur išgirdusi kitos širdies beldimą, pašoka nuo amžino miego slenksčio ir didžiuliais gurkšniais rydama kraują, skuba mylėti, gal tai pagaliau JIS... <3