Ir kas po velnių sakė, kad laikas gydo žaizdas?

mintimis seku gatves
statytas ryt bet nebaigtas
svajones kai keturios
rankos plauna indus
ir tik dvejos kai tenka
rinkti šukes nuo kilimo
suausto žvilgsnio
trupinių
bet nepaliesto
drėgnos lemties
užkimšus burną
gumulu mirkytu
rašale nuo popieriaus

nyksta žingsniai
negrįstos gatvės šviesoj
iš subjaurotų žvakių
sudėtų ant tos
pačios lemties pečių
kurios dėka
išmokau atrašyt į
laiškus atšviestus
nuo sienos
tam kad šukės liktų
ant ribos
tų žodžių

ištartų
dabar jau tamsai
kažkada
skirtų tik sau