Rašyk
Eilės (73311)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10355)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Vakarėjo, tačiau saulė vis dar tvirtai laikėsi danguje. Draugai norėjo pasiekti miestą iki saulėlydžio, tačiau nepasakytum, kad būtų labai skubėję. Marytė-Zū pasakojo anekdotus iš savo pasaulio, Demonas karpė ausimis, rojalis bandė mąstyti, iš kur nepaprastoji viešnia atsirado, o Kartonas vis įterpdavo susižavėjimo kupinus šūksnius, nors aiškiai nieko nesuprato. Puiki vasaros popietė, nei pridėsi, nei atimsi, tačiau ore tvyrantis šeštas jausmas (ir iš kur jis atsirado?) visaip stengėsi išreikšti mintį, kad ilgai šita idilė nesitęs.
Kaip jau buvo minėta anksčiau, rojalis nebuvo vienišas. Giminaičių jis turėjo nors vežimu vežk. Visi jie švelniai mylėjo šeimos jaunėlį, todėl, kai priešais keliauninkus tarsi iš po žemių išdygo plėšikai, rojaliui beliko tik karštligiškai galvoti, kuris iš dėdžių užtaisė jam tokią kiaulystę. Aiškiai matėsi, kad padirbėta kaip reikiant. Svieto lygintojai buvo iki dantų ginkluoti, grimąsos - stingdančios kraują.
- Na ir ką gi čia mums atnešė nelaboji?, - gergždžiančiu balsu paklausė baisiausios grimasos savininkas, greičiausiai - atamanas.
- Piniginė arba gyvybė! Šiaip galima ir natūra atsiskaityti, mes atviri naujovėms, che che.
Likę gaujos nariai tuo metu baisingai vartė akis, laidė nešvankias replikas ir įdėmiai apžiūrinėjo keliauninkus, tačiau iš vietos nesijudino.
- Tavo darbas?, - šnipštelėjo Kartonui rojalis.
- O kieno dar?, - atsakė geriausias draugas. Matėsi, kad jam nelengva išlaikyti plėšikus savo vietose, tačiau stengėsi iš paskutiniųjų.
- Aha, plėšikai! Nagi, eikšekit čia, arčiau!, - atrodė, tarsi Marytė-Zū tik dabar būtų pastebėjusi, kas vyksta.
- Kaip ten sakėte? Pinigai arba natūra? Tuoj aš jums parodysiu tikrąją savo natūrą!
Staiga dangų užtemdė juodi švininiai debesys, tačiau lietaus nebuvo. Ji iškėlė į viršų dešinę ranką, tuo metu kaire karštligiškai rausdamasi kelioniniame maiše. Debesys dar labiau susitelkė, dabar jau buvo aišku, kad tai - magija. Plėšikai pradėjo nerimastingai dairytis aplinkui, tačiau ir toliau nieko nedarė. Netikėtai iš dešinės Marytės-Zū rankos į susitelkusius debesis šovė baltos šviesos stulpas ir, aiškiai ten į kašką atsitrenkęs, rikošetu šovė žemyn. Sprogimo sukelta banga nusviedė keliauninkus į šalį, o ten, kur dar visai neseniai stovėjo žmonės, pardon, plėšikai - žiojėjo rūkstantis krateris. Kaip ir reikėjo tikėtis, galingiausioji visų laikų ragana ir jos palydovai lengvai atsistojo ant kojų, tik Kartonas buvo išblyškęs, kaip popierius, šiaip ar taip jam teko nemenkai pasidarbuoti su plėšikais, o rojalis kaukšėjo klavišais, greičiausiai dėl didelės magijos koncentracijos apylinkėse.
- Na ką, nesitikėjote?, - pergalingai ištarė Marytė-Zū.
- Tikiuosi, daugiau niekam nekils klausimų, kas čia  kiečiausia visų laikų ir tautų burtininkė! Natūros jie užsimanė! Greičiausiai nė nebūtų žinoję, ką su ja daryti.
- Be reikalo tu juos taip, - ištarė Demonas, ištiesdamas kaklą žvilgtelti kraterio apačion. Buvo aišku, kad tikėtis rasti ten ką nors gyvą - beprasmiška. Sprogimas buvo toks stiprus, kad net medžius kelių metrų spinduliu išvertė. Rojalis bandė užuosti giminaitį, kurio dėka įvyko interesų susidūrimas, tačiau degėsių tvaikas buvo per stiprus ir jam teko nutraukti paieškas, viliantis, kad dėdulė, ar kas ten buvo, per daug nenukentėjo visoje šitoje makalynėje. Marytei-Zū žirgo pamokslavimas aiškiai nepatiko. Jos visai mielas veidelis pradėjo įgauti purpurinį atspalvį ir pasipylė žodžiai.
- Tu, nedėkingas gyvuly! Aš juk tau, ne, mums visiems, išgelbėjau gyvybę, o tu drįsti mane kaltinti dėl kažkokių prasmirdusių plėšikų? Ir ką aš tavo manymu turėjau daryti? Nuolankiai atsigulti po artimiausiu medžiu ir pasikelti sijoną?
- Galėjai ilgiau tempti laiką, juk kartonas sėkmingai laikė vietoje gaują, o rojalis būtų per tą laiką iš kur nors ištraukęs kokį karžygį, ar prajojančią armiją, - nenusileido Demonas.
- Galų gale, argi reikėjo sutelkti visutinai visą neapykantą ir išlieti ją ant kažkokių vargetų? O gal tau atrodo, kad mūsų pasaulis tik dekoracijos, specialiai sukurtos tau maloniam laiko praleidimui ir tik tu viena čia tikrai gyva, todėl galima švaistytis žaibais į kairę ir į dešinę?
Marytė-Zū nieko neatsakė. Kaip ir jos pyktis, taip ir debesys virš keliauninkų galvų nesiruošė sklaidytis.
- Nekaltink jos per daug, - pabandė taisyti padėtį rojalis.
- Ji dar nežino, kaip teisingai valdyti stichijas, juk kaip tik todėl mes ir einame į miestą, ten kas nors turėtų žinoti kokį nors magą, kuris galės jai padėti, o gal ir mokyti. Žirgas ir Marytė-Zū tik paniekinamai prunkštelėjo, abu dėl skirtingų piežasčių.
- Man nereikia tavo gailesčio! Ir apskritai, jūs visi turite būti mano pusėje! - viauktelėjo mergina.
- Mes ir esame tavo pusėje, - kiek galima ramiau ištarė rojalis, - tačiau tu vienu rankos mostelėjimu sugebėjai iššaukti labai galingus pykčio debesis, nugalabyti dešimt tvirtų vyrų ir sugriauti vienintelį į miestą vedantį kelią. Įdomu, kaip mes ten dabar nusigausime?
Kol jis kalbėjo, pykčio debesys pradėjo po truputį sklaidytis ir pasirodė tamsiai mėlynas vakaro dangus. Buvo aišku, kad iki miesto jie šiąnakt niekaip nenukaks. Žirgas piktai prunkštė, Marytė-Zū raukė kaktą ir širdo, kodėl bendrakeleiviai kaip reikiant neįvertino jos pirmojo žygdarbio, rojalis bandė prisiminti, ar yra dar koks nos  ne per daug pavojingas miško keliukas, vedantis į miestą. Tuo metu, staiga, iš po medžio atsistojo Kartonas ir tarė:
- Aš žinau netoliese apleistą medžiotojų namelį. Šiaip jis jau seniausiai turėjo sugriūti, nes niekas jo neprižiūri, tačiau aš karts nuo karto palopau skyles, tam atvejui, jei prisireiktų nakvoti miške.
Visi sužiuro nuostabos pilnais žvilgsniais, net ir Demonas. Marytė-Zū pagaliau visiškai nusiramino ir atgavo įprastą pasitikėjimą savimi, rojalyje vėl prabudo nuotykių ieškotojo dvasia, žirgas patenkintas išsišiepė, parodydamas visas pageltusias savo iltis (vaizdelis tik labai stiprių nervų žmonėms), tačiau pasirodė, kad džiūgauti pradėta per anksti, nes, kai visi draugiškai sužiuro į Kartono pusę, mol, rodyk kelią, šis tik nuleido akis ir cyptelėjo, - aš nežinau, kaip ten patekti.
- Ką reiškia, nežinau? - Marytės-Zū veidas vėl pradėjo darytis įtartinai raudonas.
- Jeigu tu pastoviai lopai tą lūšną, vadinasi, turi kažkaip ten patekti? Tu kas, paukštis? Kažkodėl nematau sparnų, o gal tu koks multifunkcinis padaras?
Demonas ir rojalis žvilgtelėjo vienas į  kitą ir be žodžių sutarė, kad reikia kažką daryti, kol neatslinko dar vienas pykčio debesis, ar dar kas blogesnio. Kartonas tik blyško ir, jei būtų galėjęs, būtų visai į žemę sulindęs.
- O, gražiausioji visų šalių ragana, prašau taip nesinervinti, pyktis grožiui kenkia, be to, nesinorėtų vėl prisišaukti to galingo debesies ir galutinai suniokoti mūsų gražųjį mišką, - žirgas suokė kaip pasamdytas. Marytė-Zū dabar įsmeigė piktą žvilgsnį į  Demoną, tačiau šiam tai buvo nė motais. Tuo metu rojalis tyliai prislinko  prie nei gyvo nei mirusio Kartono ir kažko tyliai paklausė, o pastarasis tik greitai linktelėjo ir šnipštelėjo kažką atgal. Burtininkė ir pragaro eržilas jau buvo beįsivelią į karštą diskusiją, tyčiojasi iš jos pastarasis ar ne, kai staiga rojalis garsiai atsikosėjo, tuo priversdamas abu ginčininkus atkreipti dėmesį į save ir tarė:
- Viskas tvarkoje, manau, kad bus nesunku rasti trobelę. Maiše turėtų būti toks specialus daiktas, padedantis orientuotis aplinkoje, jeigu Kartonas mintimis nupasakos, kaip atrodo trobelė ir miškas aplinkui, tas daiktas padės mums surasti teisingą kryptį.
- Turi omeny kompasą? - paklausė Marytė-Zū.
- Ką? Nežinau, daiktas šitas pavadinimo neturi, gali vadinti ir kompasu, jei patinka. Dabar pasirausk maiše ir pasistenk nepamiršti, ko ieškai, o aš tau padėsiu, nukreipdamas minčių jėgą teisinga linkme.
Reikiamą daiktą pavyko rasti iš antro karto, pirmas buvo kažkoks  apvalus įnagis, su keistom strėlytėmis, raidėmis ir skaičiais. Rojalis nedvejodamas švystelėjo daiktą šalin, kur jį pasigriebė Demonas ir pabandė žiaumoti. Antras kartas buvo sėkmingas, nors jaunoji ragana ir negalėjo suprasti, kaip keistas, akmenį primenantis daiktas galėtų jiems padėti, tačiau, kadangi miške darėsi vis tamsiau ir tamsiau, o nakvoti po pušimi nesinorėjo, ji tik sukando dantis ir leido pasireikšti vietiniams. Rojalis ir kartonas įdėmiai įsispitrijo į akmenį ir, nepraėjus nei akimirkai, pirmasis džiaugsmingai subarškino klavišais.
- Radau! Malonėkite pažvelgti kairiau ir ten pamatysite proskyną, o jos pakrašty - mūsų taip išsiilgta trobelė!
Visi pažvelgė ten, kur liepta ir tikrai, vienoje vietoje medžiai kažkodėl augo rečiau, greičiausiai tai ir buvo minėtoji proskyna. Marytė-Zū vėl pasirausė maiše, ištraukė iš ten porą deglų ir vienu pirštų spragtelėjimu sutvėrė tokią liepsną, kad vos nepadegė šalia stovėjusio Kartono, visa laimė, žirgas laiku nuspyrė pastarąjį šonan. Galų gale deglai buvo uždegti ir beliko tik žengti iš kelio gilyn į mišką. Šį kartą nusprendė žygiuoti vorele, tai yra, vedė Kartonas, tada ragana ant žirgo, o rojalis saugojo užnugarį.
Surasti trobelę pasirodė besąs juokų darbas. Dabar reikėjo kažkaip joje įsikurti nakčiai. Marytė-Zū pastebėjo, kad apart keturių sienų ir židinio, čia daugiau nieko nėra. Demono nuotaika galutinai subjuro, kai paaiškėjo, kad jam vienam teks nakvoti lauke ir vėl neėdus, į ką mergina atsakė, kad kompanijos jam netruks, nes ji nė nesiruošia miegoti po vienu stogu su dviem nenustatytos lyties būtybėmis.
- Tačiau jeigu ne mes, tu apskritai būtum turėjusi tenkintis nakvyne po medžiu, - dar bandė ginčytis rojalis, tačiau darėsi aišku, kad jeigu jis ir Kartonas sau ne priešai - eis ir darys viską, ką liepia magiškoji viešnia. Rojalis pasijuto nepelnytai įskaudintas ne todėl, kad taip jau labai norėjo nakvoti po stogu. Gimtųjų krūmų  negalėjo atstoti jokios trobos, tačiau buvo apmaudu už draugą. Jei kartais naktį būtų pradėję lyti, Kartonui tai būtų nemenkai pakenkę. Tuo metu Marytė-Zū jau traukė iš išganingojo maišo miegmaišį, sūrio galvą ir duonos kepalą. Pasiraususi giliau atrado ir vyno butelį. Židiny linksmai spragsėjo liepsna. Rojalis ir Kartonas dar kiek pamindžikavo prie durų, tačiau nesulaukę nieko panašaus į kvietimą prisijungti, galų gale išsliūkino lauk, į naktį. Demono aplinkui nesimatė.
- Greičiausiai medžioja, - atsidusęs ištarė rojalis ir, susižvalgęs su draugu, nuėjo ieškoti, kur čia patogiau prigulus.
2009-07-21 01:56
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-30 21:08
Nuar
Skaitant paprasčiausiai nusibodo laukti kokio nors veiksmo, todėl buvo nuobodu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-26 23:16
St Sebastianas
Nelabai ką pridursiu prie kitų komentatorių. Iš pirmo karto net neperskaičiau. Nuojauta sako, kad gerai, jog kita dalis - paskutinė. Tuomet lauksiu kokio nors rimto tavo kūrinio.;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-23 14:17
Žvėrius
Skaitėsi lengvai, bet prajuokino tik Demono iltys :)
Kadangi rojalis turi klavišus, tai negi jis rimtai kaip muzikinis instrumentas iš išvaizdos? :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-22 22:30
Haldir
Ne tokie jau mes ir jaunimas... o_O :D

Tai jau, kad: dalis tikrai gerokai silpnesnė :}
na nzn, duosiu 3, ką jau čia :/
Arba susiimk arba... na supranti :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-22 20:02
Aeron
Sutinku, kad šita dalis silpna. Sunku kurti nesąmones, be to, mane pagavo pagunda iš viso šito padaryti kūūūūrinį, tačiau nebijokite, minėtoji pagunda buvo sėkmingai nusmaugta pradinėje stadijoje. Epo nebus, nėra čia ko teršti smegenis jaunimui.:P
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-21 22:52
Aurimaz
Na taip , ši dalis gerokai silpnesnė. Pabosta tiesiog.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-21 22:45
Aurimaz
Autoriui reikėtų apsispręsti, ar Rojalis = rojalis, o kartonas = Kartonas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-21 17:30
Valkas
Ech, nusivyliau. Todėl panašaus pobūdžio kūriniai ir būna trumpi: ilgainiui jie tiesiog ima nusibosti. Taip ir čia. Suprasčiau, jei nevaržomas fantazijos plaukimas tęstųsi be galo be krašto, tačiau jis jau ima baigtis,atsiranda kažkokios taisyklės ir mintis praranda savo žavumą. Taip pat kliūva ir monotoniškumas. Bet nepraraskim vilties - viskas dar gali pasitaisyti...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą