Prieš poeziją. Sapnuoju krentantį akmenį

Prie griovio,
nuo lysvių labai toli
surinkėjas galvą atrado.

Kaip atsitiko,
kad drėgmėj,
kad atkampiai, viena,
tik pakaušiu išlindusi
galva auga?

Mąstė surinkėjas lig vakaro.


- Patikrinkit barstykles -
man atrodo, kad pametat sėklą, -
pasakė surinkėjas sodintojui.

- Ne mūsų tai veislės galva,
- atsakė sodintojas galvą išrovęs,

- aš net nežinau,
kas galvas tokias sodintų.

Šita galva - vienos akiduobės,

pažiūrėk -
didžiulės, be galo gilios.

Jei įmestum pro kurią akmenėlį,

man atrodo,
skimbtelint jau neišgirstum.