Sniego mėnuo. Prabudimas

Šaižiai suskambo žadintuvas. Vyriškis akimirksniu pakėlė ranką ir siekė jį išjungti, tačiau netyčia užkabino ir numetė ant grindų.
- Laimei, nutilo.
- Laimei, čia jo daugiau niekam neprireiks, - pataisė jį žmona.
- Ach, taip... Šiandien turiu kažkur išvykti, ar ne? – vėl mestelėjo su ironija ir pasukęs galvą sutiko jos žvilgsnį. Tuomet pakilęs iš lovos basomis nuėjo į vonią nusiprausti.
Dušo kabinos durelėms užsivėrus švelnus moteriškas balsas pasveikino Nojų su dienos pradžia. Šis spustelėjo „Ryto šaltinio“ programos mygtuką ir ant plikai nuskustos galvos pasipylė vėsaus vandens srovė.

Laukė devyni mėnesiai naujame, nepažįstamame pasaulyje. „Ar aš tam pasiruošęs? “, - ir vėl galvoje sukirbėjo kelias dienas jį neraminęs klausimas; norėjosi įtikinti save, kad taip, kad apskritai pervertina šią situaciją. Ir štai žiūrėdamas į kiek neįprastai žvalias akis veidrodyje suprato, kad iškeliauja ne vien dėl savęs, šeimos ir pinigų. Buvo ir kai kas daugiau, sunkiau apčiuopiamo, bet ne mažiau realaus. Jo laukė iššūkis. Koks? Argi galėtų kas nors į tai atsakyti dabar?.. „Tik laikas parodys, pasiruošęs aš ar ne – ten kasdien reikės įrodinėti šitai iš naujo“. Netikėtai sugurgęs pilvas, matyt, tai tik patvirtino. Ruošiantis keliauti į nežinomybę puiki pradžia galėtų būti sotūs pusryčiai.

Grįžus į miegamąjį apsirengti, žmona vis dar buvo nusiteikusi jį paerzinti.
- Turbūt pasiilgsi savo senojo darbo.
Jau dvejus metus jie abu dirbo toje pačioje kompanijoje. Tai turistinė firma, teikianti kelionių po Saulės sistemą paslaugas. Dienomis ji priiminėdavo žmonių užsakymus, naktimis pasirodydavo jis – dirbo sargu.
- Kurgi ne... Važžžinėjimasis aukštyn-žemyn eskalatoriumi suteikia tikrai daug adrenalino.
Ji atsiduso:
- Man net ir šito netenka. Visą dieną prasėdžiu prie kompo pirmame aukšte. Nors... kartais tas visai į naudą, - trumpam nutilo. - Pasiskaičiau šiek tiek apie tavo Dianą. Žinojai, kad senovės Romoje ji buvo medžioklės, gamtos ir mėnulio deivė?
- Įdomu. Ir ką žmonės jai aukodavo?
- Na, matyt, turėdavo atpjauti dešimtadalį savo grobio ir šviečiant pilnačiai nunešti tą mėsgalį ten pat, kur susimedžiojo.
- Hm, girdėjau, kad toj mano Dianoj pilnatis šviečia beveik kiaurus metus.
- Na, ten juk keturi “mėnuliai”.
Ant kėdės buvo tvarkingai iš vakaro sudėliota samdinio uniforma. Apsivilkęs jis prisėdo ant tos pačios kėdės, priešais lovą. Taip apsirengęs nebeleisdavo sau juokauti.
- Žinok, labai myliu tave. Taip pat ir mūsų vaikus.
Lėtai pasuko galvą dešinėn, pažvelgė pro langą. Lauke snigo, buvo vasario vidurys.
- Aš irgi tave myliu ir lauksiu sugrįžtant.
- Gali būt, misija baigsis greičiau, o gal išleis kelioms dienoms pailsėti. Girdėjau, kad tokiose misijose daug kas išties priklauso nuo mokslininkų: kaip greit, kaip sėkmingai jie dirba.
Tuo metu vėl sugurgė pilvas ir Milda nusišypsojo.
- Na, einam valgyti, pažiūrėsim, ką šįkart mums „sumedžiojo“ vaikai.
Ji pakilo ir sėdėdama ištiesė į vyrą rankas, kad įkeltų į sklandytuvą (priemonę, primenančią įprastą žmonių su negalia vežimėlį, tik ne važiuojantį, bet sklandantį ore). Aišku, galėjo ten atsidurti spustelėjusi keletą mygtukų, tačiau žinojo, jog jam nepatinka tokie „patogumai“, be to dabar kaip niekada norėjo parodyti, kad jis reikalingas jai.

Virtuvėje jau laukė abidvi atžalos: šešerių Morta ir dvidešimtmetis Jaunius. Išgirdęs tėčio žingsnius brolis baigė erzinti jaunėlę, kad ši dažnai žvilgčioja į kaimynystėje gyvenantį berniuką, ir nukėlė nuo valgių dangčius, laikančius šilumą.
- Labas rytas. Mmm, kaip skaniai kvepia. Ką čia paruošėt? – paklausė tėtis, bet jį nutraukė mažoji Morta.
- Tėti, tėti, pasakyk Jauniui, kad neerzintų manęs!
- O kaip jis tave suerzino?
- Jis sako, kad man patinka Tomas.
- Nieko blogo, kad tau patinka Tomas, - įsiterpė mama.
- Man jis nepatinka! Jis strazdanotas ir jam dar tik penki metai!
Brolis nutaisė dirbtinai rimtą toną:
- Po keturių mėnesių bus Tomo gimtadienis, tada jam irgi bus šešeri.
- Nesvarbu! Jis mažesnis už mane. Mama! Pasakyk, kad Jaunius neerzintų manęs!
Bet to nebereikėjo. Jos brolis, sušnabždėjęs „Na gerai, gerai... “, pakvietė visus sėstis prie stalo ir pradėjo pasakoti apie tai, ką paruošė. Tačiau tėtis jau nebesiklausė.

Nojus susiprato šioms kelioms minutėms tarsi pamiršęs, kad šiandien pirmoji kelionės diena. Vaikai jį įtraukė į įprastą Krivaičių šeimos gyvenimą. Tai nebuvo dirbtinis bandymas vengti nemalonios atsisveikinimo temos, anaiptol, viskas vyko natūraliai. Netgi pati tema vaikams, rodos, nebuvo nemaloni, tik ne dėl to, kad jiems nerūpėtų jų tėtis. Tiesiog dabar buvo metas pusryčiams, o atsisveikinimams ir linkėjimams bus laiko vėliau. Tačiau ir pusryčiai greitai pasimiršo. Kaip kiek anksčiau Nojus žiūrėjo į save veidrodyje, taip dabar išvydo ir savo šeimą. „Turiu nuostabią žmoną ir puikius vaikus“, - tarstelėjo mintyse. Jau norėjo garsiai dar kartą visiems pasakyti, kaip visus juos myli, tačiau kažkas jį sulaikė. Galbūt vyriškas proto balsas, kuris nusprendė, jog tai būtų per daug moteriška, o galbūt nesąmoninga nuojauta, kad dabar ne laikas. Tad širdyje jausdamas laimę dar kartelį apžvelgė taip jam brangius tris žmones. Kiekvienas dabar atrodė šiek tiek kitoks: tarsi pirmą kartą išgirdęs žemą ir rimtą Jauniaus balsą įžvelgė jame suaugusį vyrą, kuris kuo puikiausiai sugebės kuriam laikui pakeisti savo „senį“ (net nusišypsojo, kai mintyse šitaip save pavadino); žmona – parodė tiek tvirtybės nepasidavusi prieš pusantrų metų ją ištikusiai nelaimei, jis suprato, kad tai reikalauja daug vidinių jėgų ir stengėsi ją nuolat palaikyti, tačiau suprato ir tai, kad ji nepalūžo ir nenori, kad kiti ją tokia laikytų, „fizinė negalia dar nereiškia dvasinės negalios“; „mažoji Morta“ – jau įsižeistų, jei išgirstų, kaip mintyse ją vadina tėtis, rudenį pradės lankyti mokyklą, deja pirmosiomis dienomis jis negalės pabūti šalia.

Kelionė į pasirengimo punktą numatyta dvyliktai valandai. Šiuo metu Nojus kaip niekada nekentė kelioninio portalo, kuris per vieną sekundę galėjo nukelti bet kokį daiktą į bet kokią vietą Žemėje. Tai naminis portalas, tokius savo namuose turėjo kiekviena pasiturinti šeima. Kariniais ar moksliniais tikslais buvo naudojami ir tarpplanetiniai portalai, galintys nukelti į bet kurią Saulės ar kitos žvaigždės sistemos vietą. O nekentė jų dėl to, kad žengus vienintelį žingsnį iškart prarandi galimybę atsigręžti ir paskutinį kartą pažvelgti į namus, kuriuos palieki. Be abejo, devyniais atvejais iš dešimties sutaupytas laikas atsveria visus tuos keistus žmogiškus jausmus, tačiau čia pasitaikė tas dešimtasis. Nors Nojui ir pačiam šitai atrodė nelogiška, bet atsikratyti šios antipatijos mokslo stebuklui nepajėgė.

Pastatęs savo lagaminą šalia portalo apsisuko atsisveikinti su šeima. Milda prašneko pirmoji:
- Ateik, turiu tau mažą dovanėlę.
Ji išsitraukė iš chalato kišenės sidabrinę grandinėlę.
- Nagi, prieik arčiau, - nusišypsojo, - čia deivės Dianos figūra. Nupirkau, kad tau neštų sėkmę. Žinai, kokia kartais būnu prietaringa. Na, pasilenk, nejau lauki, kol pati atsistosiu.
Nojui niekados į galvą nešautų pavadinti ją prietaringa, be to, tokių simbolinių dovanų taip pat niekada nėra gavęs, nebent su humoristine potekste. Tačiau dabar Milda kalbėjo rimtai, tad šis poelgis jį nustebino. Nojus priėjo, atsiklaupė ant abiejų kelių, pridėjo ranką prie širdies ir nulenkė galvą, matyt, imituodamas kokią nors įšventinimo ceremoniją, matytą filme. Tai įvyko spontaniškai ir nustebino jį patį, pasidarė nejauku, kad tai mato ir vaikai.
- Kilk, mano riteri, kilk ir jok į medžioklę, – užkabinusi ant kaklo figūrėlę pajuokavo Milda. Jis pakilo ir linktelėjo galva dėkodamas. Dabar reikėjo atsisveikinti su vaikais, bet ir čia jį aplenkė. Pirma pribėgo Morta ir apkabinusi palinkėjo, kad ten „viskas būtų gerai“, paprašė neužmiršti jos ir parvežti ką nors įdomaus.
- Būtinai jums visiems parvešiu lauktuvių, - nusišypsojo Nojus ir pridūrė, - o dabar, kad jūsų neužmirščiau, greit užbėk į savo kambarį ir atnešk man fotoaparatą, noriu atsiminti, kaip atrodot dabar.
Mergaitei užbėgus į antrąjį aukštą, jos brolis atsiduso:
- Tai man turbūt reikia susišukuot...
- Nebūtina. Daryk, kaip išmanai. Jauniau, žinau, kad retai tai parodydavau, bet patikėk, matau, kad tu jau užaugai, užaugai kitoks nei aš, bet nebelaikau tavęs berniuku. Išvažiuodamas žinau, kad palieku dvi moteris su tikru vyru.
Šie nuoširdūs žodžiai privertė vaikiną nusišypsoti. Jis ištiesė dešinę ranką ir šitaip, žiūrėdami vienas kitam į akis, tėvas ir sūnus atsisveikino.
Nojui tai sukėlė gan subtilius jausmus dėl vienos priežasties. Netiesiogiai šioje situacijoje dalyvavo ir Milda. Nors dažnai linkusi pajuokauti, bet išties labai įžvalgi ir netgi protingesnė už savo vyrą. Jis tai seniai suprato, bet retkarčiais vis tiek pasijusdavo šiek tiek nejaukiai, tarsi stebimas. Dabar netgi vengė pažvelgti jos pusėn, nors žinojo, kad šis atsisveikinimas visiems suteikė laimės. “Bet būtų paprasčiau, - pagalvojo, - jei ji ką nors pasakytų, o ne tyliai stebėtų”. Trumpam stojusią pauzę nutraukė skubūs Mortos žingsniai.
- Jis buvo ne mano, o jūsų su mama kambaryje, gulėjo ant stalelio.
- Ech, tikrai, buvau pamiršęs. Šaunuolė, kad suradai. Nagi, šok mamai ant kelių.
- Bet aš jau ne maža mergaitė.
- Žinau, bet man bus smagiau, taip daug gražiau visi atrodysit.
- Na gerai, bet tik šitai nuotraukai...
Mergaitę švelniai apsupo motinos rankos, o ją per pečius apkabino sūnus, kuris pritūpė šalia. Nojus pažvelgęs pro objektyvą tik dabar pastebėjo, kaip švyti Mildos veidas. Labai nustebo, prisiminęs, kad tokia laiminga atrodė per vestuves, tačiau tada jie susijungė, o dabar juk išsiskiria. Čikšt – ir ši akimirka buvo įamžinta, tačiau ne vien nuotraukoje, o ne ką mažiau ir Nojaus sieloje. Kas vyko toliau, jis jau sunkiai prisimintų, taip stipriai pasinėrė į šį netikėtą įspūdį. Kita vertus, nieko svarbaus daugiau neįvyko, juk su visais jau buvo atsisveikinęs, tad įsidėjo ką tik išlindusią nuotrauką (net nežvilgtelėjęs) į vidinę kišenę, paskutinį kartą pamojavo, apsisuko ir su lagaminu rankoje įžengė į sūkuriuojančios energijos sferą.