*9*

Išleisiu sielą pasiganyti laukais,
kur nesutiks ji purvinų akių...
Kur josios žingsniai kvepės žiedais baltais,
kur jai bus gera ir ramu...
ir vaikščios ji laukais ir kloniais,
glostys jos nuometas žemę šventai,
susižieduos ji su teisybės laisve,
nes laimė greičiau nei neša aitvarai,
sups lopšį kas naktį žydros žuvėdros,
jūra skalaus smėlio plaukus purius...
Išleisiu sielą pasiganyt po pasaulį...
O jai šventai nuilsus ir pavargus,
užmigs ji ant tolstančios saulės krantų...