***

Nepyk, jei po savęs paliksiu degant šviesą,
Nors mano pareiga - kasnakt ją užgesinti.
Nepyk, jei aš lyg augalas be šilumos liūdėsiu,
Ir lauksiu pasirodant ryto, nors šis pavargo švisti.

Pabūk dar su manim,
Man bloga vienai, man nuo sėdėjimo  paskaudo nugara ir kojos.
Bet jei žinočiau, kad esi kažkur čia, netoliese, -
Ateičiau.
Tik įsitikinti, ar vis dar miegi vienas,
Išgirsti, kaip sapnuodamas alsuoji.

Nebeužklysk daugiau,
Nes mano trapią tylą ardo kuklūs tavo žingsniai.
Nebeateik daugiau,
Nes tu nedrįstum patikėti,
Kad ten, kur aš dabar esu,
Mes sušiktai laimingi.