Velnių medžiotojas 2 (28 dalis)

Dhofas


- Čionai, - švelniai mirguliavo vaiduoklis pirma manęs, vesdamas nežinomais koridoriais. Švytėjimo, kaip visada, pakako įžiūrėti visom detalėm. – Pastato šeimininkai išvykę, tarnai ir sargyba miega kitame aukšte, todėl netrukdys. Gatvėse beveik nėra saugių vietų – bent jau aš neradau tokių...
Iš akmenų sumūrytos sienos buvo nukabinėtos mažučiais paveikslais, vaizduojančiais žmones. Kai kur mediniai paveiksliukų rėmai kabėjo tušti. Dar čia buvo nemažai durų, vedančių nežinia kur. Nejučia pagalvojau apie virtuvę ir nurijau seilę. Kumpis nuo pirklio stalo tik sužadino apetitą, o vėdaro nenumarino nė per nago juodymą.

Prie vienų durų ji stabtelėjo ir perskrodė jas kiaurai. Nulenkiau rankeną, atsargiai trūktelėjau ir išklausiau ilgą vyrių dainą, kuri, mano laimei, nebuvo itin garsi.

Kambario kitame gale buvo dar vienos durys, pusiau praviros. Emerzidė luktelėjo tarpdury, tada pasitraukė į patalpos vidurį.
- Čia šeimininkų miegamasis, - sušnabždėjo. – Uždaryk duris, kad kas neišgirstų.

Kai įvykdžiau tai, ko ji prašė, mergina atsisėdo ant lovos ir parodė ją man.
- Atsigulk, - šyptelėjo, išvydusi mano sutrikimą. – Žodžiais kalbėtis ilgai truks, o mes ir taip sugaišome Šulinyje pernelyg daug laiko. Perskaityk mano mintis ir sužinosi viską, kas nutiko. Be to, aš iššniukštinėjau nemažą miesto dalį. Žinau, kur surasti Licerą ir tavo kūną. Deja, tik jus abu. Kol kas...
Ji buvo teisi ir aš neturėjau priežasčių prieštarauti. Vos tik atsigulęs pajutau buvusios tarnaitės šaltį, kuomet ši apžergė mane, stengdamasi patekti į mano vidų.

---

Jau buvo per vėlu perspėti mus, kai įsukta virvė su akmenimis galuose lėkė tiesiai man į galvą. Pasala buvo suorganizuota puikiai, net Emė jos nepastebėjo, kol neprasidėjo veiksmas.
Nukenksminę mane, vyrai užpuolė Licerą. Mergina gynėsi aršiai, tačiau nebuvo įpratusi kautis su keliais priešininkais. Ją nugalėjo netrukus, o tada mudu abu nutempė prie nedidelio vežimėlio, sukišo po kailiais ir nuvežė tuo pačiu taku atgal.
Kelių sankirtoje, kurioje mes pasirinkome eiti tiesiai, jie pasuko į dešinę ir tempė vežimėlį gal valandą, kol pasiekė miesto vartus. Taip, tai buvo Dhofo vartai. Miestas buvo įsikūręs kalno šlaite.
Emerzidė visą laiką slapstėsi, nepaleisdama penkių plėšikų iš akių. Ji nesirodė jokiam gyvajam ir neprašė padėti. Aš irgi greičiausiai būčiau taip daręs – per visą laiką, kurį praleidome Sielų Šulinyje, Emė buvo pirma ir paskutinė sutikta šmėkla. Jeigu vietiniams mirštant jų atsirasdavo ir daugiau, tuomet jos greičiausiai kažkur slapstėsi nuo visų dėl joms vienoms žinomų priežasčių.
Plėšikai nekliudomi praėjo vartus, netgi pasisveikino su sargyba. O jau tada ėmė tįsti vežimėlį į kalną palei miesto sieną, kol pastatai baigėsi ir jie užkopė į didelę aikštę. Kiek toliau, kalno šlaite, juodavo keli urvai, prie kurių buvo sukrauta nemažai krūvų iš dėžių. Ten bruzdėjo moterys ir vyrai, ten buvo dar keli takai kopti į viršų, į dar didesnes Dhofo aukštumas. Tačiau jie nebekopė. Nutempė vežimėlį tiesiai prie urvų.
- Čia ta vieta, kur jie atėmė jūsų kūnus, - pasakė Emerzidė.

Giliai kalno šlaite, pasislėpę už painaus urvų labirinto, jie iškrovė kūnus ir nudrėbė juos ant stalų.
Mane nužiūrinėjo gana įdėmiai, pasikvietė netgi raudonai švytinčią moterį, kuri tik linkčiojo ir murmėjo „aha, taip, mhmmmm... “, nors kol kas nesupratau, ką susiruošė daryti.
Regis, liko patenkinti. Keli vyrukai išėjo kažkur, tada likusieji su moterimi apstojo Licerą, kuri vis dar neketino atgauti sąmonės. Išrengė be ceremonijų ir niurnėdami palinkčiojo, kad „visai nieko“.
- Minkšta kaip bandutė, - sučepsėjo vienas. – Bene kilmingą pačiupome?
- Tuoj nebebus kilminga, - piktdžiugiškai pasakė moteris. – Prižiūrėkite abu, kol Koldžijus atves pirkėjus. Ją nuprauskite.
Ji parodė į Licerą, kuri, tapusi velnių medžiotoja, maudėsi iš tiesų senokai.

Vyrai apkraustė mus, surinko visus daiktus, ginklus, kiekvieną menkniekį ir išnešė kažkur, kur Emerzidė neketino eiti. Ji kol kas tūnojo sienoje, stebėdama viską akies krašteliu, stengdamasi išlikti nepastebima. Netgi jaučiau jos nežinomybės baimę, beviltišką norą padėti ir neviltį tuo pačiu.

Nežinojau, kuris iš grįžtančių buvo Koldžijus, tačiau pažinau žmonių tarpe Amnoką, vergų pirklį ir naująjį save, pasipuošusį ir besidairantį be mažiausio nerimo. Tiesa, plaukai buvo tvarkingi, nors barzda – vis tiek išpešiota, kad ir kaip bežiūrėtum. Galbūt jam tai atrodė gražu.
Dar ten buvo dvi moterys. Vieną iš jų pažinau – taip atrodė naujoji Licera vergų turguje.

- Ar šitas? – naujasis „aš“ sužiuro į mano kūną, aiškiai neslėpdamas susižavėjimo. – Pakankamai jaunas... Be ligų?
- Matomų neturi, - pasakė moteris, kuri greičiausiai čionai vadovavo. – O visas kitas teks patiems surasti.
- Beliks tik barzdelę atsiauginti, - sumurmėjo naujasis „aš“, tačiau jį tuoj pat pertraukė Amnoko prunkštimas.
- Neskubėk šitaip, Bhagi! Kūnas bus tavo, jeigu tik įveiksi mane pinigų kovoje! Ir ne kitaip. Man jis irgi patinka, gerai išlaikytas. O šis kūnas jau truputį braška, metas jį keisti...
- Sulauksi, - supurkštė naujasis „aš“ - Bhagis. – Kokia jo kaina, mano ponia?
- Keturi šimtai, - ištarė moteris šaltu balsu.
- Duosiu keturis penkiasdešimt, - suskubo Amnokas.
- Paspringsi. Dedu ant stalo penkis šimtus ir...
- Susikišk tuos savo penkis. Dedu aštuonis! – susierzino pirklys.
- Amnokai, tu gi paskutinis bėdžius! Tavimi netgi tavo paties sargyba skundžiasi patyliukais, kad laiku nesumoki. Tūkstantis, mano ponia!
- Tūkstantis ir du šimtai, - iškošė pirklys, neramiai susibrukdamas rankas į kišenes. – Pats tu bėdžius, Bhagi! Paveldėjai tėvo turtą sukūręs pasaką apie nelaimingą atsitikimą. Visi čia žino, kaip baigė savo dienas senasis Dousodoras. Niekas nematė jo dvasios po to, niekas negali patvirtinti tavo pasakojimo! Bet nesijaudink, ateis ir tavo laikas, visi pamatys išverstą kailį...
Jis nutilo, apsitaškęs savo paties spjaudalais. Turbūt sunerimo, pasakęs per daug to, ką galvojo.
Bhagis prikando lūpą, nenuleisdamas nuo varžovo akių.
- Gerai, - nusileido jis. – Tu laimėjai.
Amnokas nepralinksmėjo nė per nago juodymą.
- Šaunu, kad judu tokie puikūs kovotojai, - nusišypsojo moteris. – Nagi, Amnokai, dėsite pinigus?
- Aš neturiu tūkstančio ir dviejų šimtų, - niūriai pasakė jis. – Galiu nebent duoti aštuonis ir pridėti dar dešimtį vergų...
Jis nutilo, išvydęs moters pašaipią šypseną.
- Aš imu tik pinigus, Amnokai, - pasakė ji. – Tai reiškia, kad Bhagis visgi laimėjo, ar ne?
Naujasis „aš“ palinksėjo ir paniekinamai nudelbė pirklį, tarsi laimėjęs kažką daugiau. Pinigus jis visgi turėjo.

Kol juodu ginčijosi, aš beveik nepastebėjau, kaip pradingo atėjusios moterys ir Licera. Kažkurį laiką jos stovėjo prie princesės kažką aptarinėdamos, tada vyrai išnešė nejautrų kūną. Emerzidė daugiau domėjosi mano bėdomis ir paskui Licerą nesekė.
- Šaunu, - moteris pasvėrė delne pinigų kapšą. – O ką darysi su senuoju?
- Jis man nebereikalingas, - Bhagis truktelėjo pečiais. – Galite nors ir išmesti. Mano gydytojas sako, kad man liko visai nedaug.
Jis pasikasė dešine pilvą ir paplekšnojo man per petį.
- Tikiuosi, šitas bus daug patogesnis, - išsiviepė. – Nekantrauju pradėti tučtuojau.
- Žinoma, - linktelėjo moteris. – Kai tik berniukai baigs su klientėmis, pone Bhagi. Tada bus jūsų eilė.
- Jeigu tau nereikia senojo kūno, - staiga sukruto nusiminęs Amnokas, - aš jį pasiimsiu.
- Šitą? – nustebęs naujasis „aš“ parodė į save. – Sakiau gi, kad čia gaišena. Ką tu su juo darysi?
- Jis vis tiek gaus dvasią. Kitą dvasią. Bus pakankamai gyvas kažkiek laiko, man to pakanka. Panaudosiu...
Bhagis tik trūktelėjo pečiais.
- Na, jeigu tai nuramins pralaimėjimo kartėlį, kodėl gi ne? – pasakė jis.

Sugrįžo moterys, lydimos šeimininkės vyrukų. Vieną aš jau mačiau anksčiau, o kita buvo pati Licera.
Pajutau Emerzidės nuostabą. Ir pats nustebau, išgirdęs, kaip princesė prabilo vietine kalba, kreipdamasi į šeimininkę. Jos drabužiai buvo kiti ir švytėjimas gerokai žalsvesnis. Ir kai Licera nusišypsojo, abejonių neliko – tame kūne princesės nebebuvo.
Tada vyrai pakėlė mano kūną ir Bhagis nusekė paskui juos, lydimas savo asmens sargybinio. Emerzidė taipogi patraukė jiems iš paskos, šokčiodama nuo sienos prie sienos. Sekti paskui mane jai nebuvo jokių sunkumų, gal tik kiek keistoka regėti sienas iš vidaus.
Kiek mažesnėje patalpoje pastebėjau ir „naująją“ Licerą – ji gulėjo ant gulto, nutėkšto kampe, prirakinta prie sienos. Regis, toji moteris, pasigrobusi merginos kūną, sentimentų savo senajam kūnui neturėjo. Jeigu jie visi įpratę prie tokių dalykų, greičiausiai žiūri į tai kaip į rūbų keitimą. Bet kaip po to jie paaiškina artimiesiems, kas tokie yra?..
- Pirmas kartas? – paklausė vienas iš pagalbininkų.
- Ketvirtas, - tarstelėjo Bhagis. – Gali neaiškinti, aš viską prisimenu.
Jis atsigulė ant tam reikalui pastatyto stalo, apkloto nestoru čiužiniu. Vyrai paguldė mano kūną greta jo, tada ištraukė iš pastalės virves ir surišo Bhagį. Tada davė jam išgerti kažkokio skysčio. Šis nesipriešino. Greičiausiai pasikliovė savo asmens sargybiniu, kuris viską prižiūrėjo neslėpdamas įtarimo.
Baigęs rišti, vienas iš vyrų nusikabino nuo kaklo didžiulį pakabuką, šiek tiek panašų į Grabą, kokį pats turėjau. Tik šitas atrodė gerokai didesnis ir įmantriau padarytas. Kažką paknebinėjęs, jis įkišo dalį amuleto man į burną.
Kūnas staiga suvirpėjo, įsitempė ir tuoj pat atsipalaidavo, lyg kažkokia jėga būtų jį apleidusi.
- Laikas... – pagalbininkas apvertė mažiuką smėlio laikrodį ir smiltys nenoriai ėmė byrėti.
Amuleto savininkas vėl pakrapštė daikčiuką, tada be žodžių pražiodė Bhagį, kišdamas puselę į jo burną.
Šis išvertė akis, supančiotos rankos trūktelėjo, tačiau tuoj pat viskas ir užsibaigė. Akys liko atmerktos, abejingai stebinčios nebūtį.
Vyras vėl sugrįžo prie manojo kūno. Dabar geriau įsižiūrėjau – jis apvertė Grabą kita puse, persukdamas jo apsodą į viršų, kad apačia būtų atidengta. Vėl puselę mano burnon. Ir šį kartą jokio trūktelėjimo, kūnas liko ramus.
- Greičiau, - paragino pagalbininkas, nenuleisdamas akių nuo laikrodžio.
Grabas vėl apverčiamas, apsodas persukamas. Puselę Bhagio burnon, kūnas nesureaguoja, tarsi būtų miręs.

O aš jau sunkiai atsimerkiu, stengdamasis apžiūrėti aplink susirinkusius žmones.
Ne, tai ne aš. Nepamenu, kad būčiau atsibudęs ant tokio stalo. Kūnas mano, bet viduje...
- Jūs ką, ir šitą nugirdėte? – suvapėjo mano lūpos.
- Čia tam, kad buvęs kūno savininkas nepabustų anksčiau, - šyptelėjo vyras, slėpdamas Grabą. – Viskas, pone Bhagi...
- Dar ne viskas, - staiga tarė asmens sargybinis, stebėjęs viską iš šalies. – Pirmiausia įsitikinsime, ar kūne tikrai tas, kuris privalo ten būti. Išeikite iš čia visi!
Vyrai linktelėjo ir pasitraukė, palikdami sargybinį ir jo poną vienus.
- Sakykite tai, ką privalote pasakyti, - paragino sargybinis Bhagį.
Šis atsargiai apsidairė, ar tikrai netoliese nesimato svetimų.
O tada ištarė sargybiniui žodį, nuo kurio, regis, viskas suvirpėjo, sumirgėjo, lyg fakelų liepsna būtų pašėlusi mėtyti atšvaitus. Nors tai tebuvo Emės prisiminimas, pajutau nemalonų šaltuką.
- Kas čia buvo? – nesupratau.
- Nežinau. Turbūt atpažinimo burtažodis, ar kažkas panašaus, - pratarė Emerzidė. – Mieste negirdėjau tokius naudojant.
- Ar jau viskas? – paklausiau, stebėdamas, kaip Bhagis, apsivilkęs mano kūną, išeina kartu su sargybiniu.
- Aš žinau, kur jis gyvena, - pasakė Emė. – Tau nebūtina žiūrėti visko po trupinėlį. Šiam kartui greičiausiai užteks.

---

Spintoje kabėjo švarūs rūbai. Man šiek tiek per dideli, tačiau dabar neketinau būti išrankus. Kol Emerzidė apsidairė beieškodama virtuvės, aš apsivilkau ir apsiginklavau padoresniais ginklais, rastais virš židinio. Vėliau atsargiai nuslinkau į virtuvę ir pasivaišinau vakarienės likučiais. Žinoma, palikau galybę pėdsakų ir savo senus rūbus, tačiau dabar neketinau kvaršinti dėl to galvos. Grįžę šeimininkai užkurs pirtį tarnams ir sargams, kad šie nedirba savojo darbo, kažkas negaus keleto pinigėlių – tai tiek to nuostolio.

Gatvėje šviesos nei padaugėjo, nei sumažėjo. Greičiausiai kažkas čionai visgi skaičiavo laiką ir duodavo ženklą, kada jau laikas miegoti. Emerzidė šį kartą nebepasitraukė šalin, o keliavo kartu, įsiskverbusi į mane ir stebinti pasaulį mano akimis. Puikiausiai girdėjau jos balsą, pasakojantį apie jai žinomas Dhofo gatves ir nurodantį man kelią į Liceros naujuosius namus.
Dar nežinojau, ką darysiu su perkūnyta princese – greičiausiai ji bus tiek pat verta kovoje, kiek ir aš. Tačiau norėjau vėl pamatyti buvusius bendražygius šalia, o visa kita galima bus sugalvoti ir vėliau.

Galop atsidūriau prieš didelį akmeninį pastatą apvaliais, mažais langeliais ir žėrinčiais stogų šlaitais. Jį supo aukšta akmeninė tvora, o tvoros keteroje susmaigstyti metaliniai spygliai kai kur puošėsi aplūžusiomis kaukolėmis. Geresnio perspėjimo ir nesugalvotum.
Vidiniame kieme bastėsi sargybiniai. Aiškiai mačiau visus pasilypėjęs į šlaitą, bet lįsti vidun pačiam kol kas nesinorėjo.
- Miestas pastatytas ugnikalnio pašonėje, - pasakė Emerzidė. – Po žeme labai daug landų, kai kur jungiančių net po kelis pastatus. Pavyzdžiui, šita pilaitė požeminiu urvu susijusi su štai šiuo pastatu.
Ji akimirksniui užvaldė mano kūną, kad nukreiptų žvilgsnį į sukežusį vieno aukšto sandėlį.
- O kur Licera?
- Paskutinį kartą ją mačiau užrakintą pusrūsyje, kur laiko naujokus vergus. Langelis ten yra, bet reikės apeiti pilį. Nori pažiūrėti?
Pasakiau, kad noriu ir ji paliepė pėdinti gatve aukštyn.

Regis, miestas buvo pastatytas bet kaip, nesilaikant jokios regimos tvarkos. Tad ir gatvės čia vingiavo protu nesuvokiamais dėsniais. Kai kur jos baigdavosi tiesiog sutrešusiomis kopėčiomis ar laiptais, vedančiais į kitą gatvės aukštą, arba sukdavo lanku ir iškildavo virš savęs pačios tilteliu. Pastatai taip pat – besiderindami prie gatvelių raizgalynės, jie tiesiog neapsiėjo be daugybės akmeninių arkų, stulpų, medinių polių ar tiesiog absurdiškai gausių atramų. Išskyrus pavienius namelius ir tvarkingus pilaičių ansamblius, miestas panašėjo į bepročio paveikslą, uždraustą rodyti bet kurioje labiau civilizuotoje aplinkoje.
Atsidūręs kitoje pilaitės pusėje, užsiropščiau ant vieno iš nedidelių pastatų stogelio ir įsitaisiau tarp kaminų.
Pilies kieme, beveik palei pat žemę švytėjo vienišas langelis. Grotuotas, mažiukas – apie pabėgimą negalėjo būti jokios kalbos. Licera atrodė patikimai saugoma, o iš manęs kol kas nebuvo jokios naudos.
- Girdi? – už mane sukluso Licera.
Dabar atkreipiau dėmesį, kad kažkur tolėliau girdėti daugybės žmonių šurmulys. Tarsi jų ten būtų susirinkusi minia ir visi veiktų kažką vieningai bendro.
- Kas ten?
- Dar nežinau. Bet tuoj sužinosiu.
Ji pasišalino, palikusi tuštumą toje dvasios vietoje. Kurį laiką tūnojau tarp kaminų nejudėdamas, stebėdamas langelį ir bandydamas sugalvoti kažkokį planą.
Tada mano dėmesį patraukė artėjantys žingsniai.

Praeivių buvo keturi. Du apsigobę veidus juodais kapišonais, du traukė nesislėpdami. Trys spindėjo oranžine šviesa, o vienas – raudonai.
Tiksliau, tai buvo ji. Mergina, kurią pamatęs vos nenusiritau nuo stogo. Tai buvo Binera.
- Biner... – aš paskubomis ėmiau ropštis žemyn, nuspardydamas silpniausiai pritvirtintas čerpes. – Stok! Čia aš, Edvardas!
Jie iš tiesų sustojo ir atsisuko, nukreipdami į mane ginklus. Netgi Binera. Žinoma, juk ji manęs nepažinojo dabar.
- Nagi, apsisuk ir nešdinkis! – įsakmiai suurzgė vienas iš po kapišono. – Tučtuojau!
Jo ginklo smaigalys nevirpėjo. Regis, įgudęs kovotojas.
- Binera, - stengiausi nekreipti į pašalinius dėmesio. – Nuleisk ginklą. Tu man prisiekei apsaugą iki pat Alibaho, pameni?
- Tu... – Binera akivaizdžiai apstulbo, - juk nesi Edvardas. Žinau, kaip jis atrodo...
- Nebeturi reikšmės, Binera, - papurčiau galvą. – Nei aš, nei Licera nebeatrodome taip, kaip anksčiau. Be to, iš kur man daugiau mokėti Alibaho kalbą? Iš kur man daugiau tave pažinoti? Tu norėjai su manimi kovoti Raugo duobėje. Tačiau dabar turi man padėti, nes aš nesu tas kovotojas, koks buvau anksčiau...
- Tu jį pažįsti? – grįžtelėjo kapišonas. – Pažįsti?
Binera suraukė antakius ir dėbtelėjo į palydovą.
- Žinoma, pažįsta, - atsakiau už merginą, nes buvo aišku, kad Binera taip greitai neperprato vietinės kalbos. – Aš jos pusbrolis.
- Būk tu nors ir jos meilužis, - nusispjovė kapišonas. – Dink iš kelio, ji eina kovoti. Antraip įmesime į areną ir galėsi pajuokinti publiką.
- Kovoti, - linktelėjo Binera. – Taip. Atleisk, Edvardai, kol kas manęs laukia kova. Aš šiame mieste jau užsidirbau vardą ir esu šiek tiek įžymi. Turiu pasirodyti arenoje.
- O tavo pažadas?
Ji kelias akimirkas žiūrėjo man į  akis.
- Na ir veidas tavo... – atsiduso. – Žinoma, aš pamenu savo pažadus. Tačiau pirma turiu laimėti arenoje. Eime, galėsi pažiūrėti.
Ji stvėrė vyro ginklą ir valdingu mostu patraukė man nuo veido. Šis nesipriešino. Greičiausiai Binera išties „užsidirbo“ vardą ir pagarbą. Arba baimę.

- Kur Čiūra? – paklausiau jau traukdamas paskui ją. – Jūs juk kartu čionai atėjote?
- Trise, - murmtelėjo Binera. – Tas trečias jau ilgai čionai gyvena, nors, kaip ir mes, pateko čionai per šulinį. Čiūra su juo pasiliko. Kažkokia vagių gauja. Nežinau, kuo jie ten užsiima, nes jau pirmą dieną įsivėliau į kautynes ir mane pastebėjo arenos savininkas.  Šlykštus senis, bet nors gerai moka ir nakvynę garantuoja... Nėra blogai, turint galvoje, kad čia rimtų kovotojų kol kas nesutikau. Vieni sukčiai, vagys ir vergų pirkliai.  Jie net vieno valdovo neturi, tik kažkokius vyriausius nemirtinguosius. Neklausk, pati tik pavadinimą žinau... Štai, mes jau atėjome.

Palydovai sustojo prieš apvalius vartus – didžiulę akmeninę plokštę, kuri netrukus nuriedėjo į nišą, atidengdama kelią. Vyrai toliau eiti neketino.
- Tau čia, - parodė mergina į tamsų praėjimą šone. – Nebesek paskui mane, nes toliau prasideda arena. Įeisi vidun – turėsi kovoti. Geriau pasižiūrėk iš viršaus.
- Mes neturime daug laiko, Binera. Prisimink, kad Alibahas gali pražūti bet kurią dieną. Su visa Raugo duobe. Todėl pasistenk... kaip nors greičiau.
- Žiūrovai turi būti patenkinti, - paniuro ji. – Antra vertus, tai arenos savininko nuomonė. Pamatysim, gal ką nors ir sugalvosiu. Iki kito susitikimo... Edvardai.
Ji nuėjo prie antrų vartų, už kurių ošė minia, o aš ėmiau kopti laiptais, kad pamatyčiau jos kovą.