Kartą miške, krūmuose, gyveno rojalis. Buvo jis vienas, be ne vienišas. Karts nuo karto jį aplankydavo giminaičiai, kiti rojaliai, o su geriausiu draugu Kartonu jie buvo praktiškai neišskiriami. Taigi, gyveno visi laimingi ir vargo nematė, kol vieną dieną, tarsi perkūnas iš giedro dangaus, miške atsirado žmogysta, tiksliau - moteris, dar tiksliau - jauna moteris. Iš pradžių rojalis sunerimo, tačiau nusprendė, kad jam nėra ko bijoti ir išlindęs į dienos šviesą paklausė ateivės, kas ji tokia?
- Aš Marytė-Zū, visų laikų kiečiausia ragana, stichijų valdovė, visų įmanomų ir neįmanomų kovų meistrė ir jei dar ko nepaminėjau, tai todėl, kad sąrašas ilgas.
Jei rojalis būtų bent kiek daugiau domėjęsis išoriniu pasauliu, jis būtų tuojau pat nėręs atgal į gimtuosius krūmus, deja, jam staiga nelaiku ir ne vietoje pasidarė smalsu. Tuo metu Marytė-Zū ironiškai dairėsi aplinkui, vis išleisdama kokį necenzūrinį garsą.
- Kokie tikslai atvedė jus į mūsų šalį?, mandagiai pasiteiravo rojalis. Jaunoji viešnia kėlė keistą jaudulį, kuris aiškiai nieko gero nežadėjo.
- Cha!, prunkštelėjo Marytė-Zū.
- Mano tikslai kol kas dar migloti, tačiau dėl vieno esu visiškai tikra. Surasiu šito užkampio Patį Pačiausią Elfą, rūšis nesvarbi, iš pradžių suviliosiu, paskui vaidinsiu neprieinamą ir priversiu beviltiškai mane įsimylėti. Proceso metu pakelsiu savo magiškąjį lygį iki begalybės, bet tai - smulkmena. Aš jau ir taip vos ne dievas, tik jūs dar to nežinote.
Rojalis išgąstingai barškėjo klavišais. Jam viešnia pradėjo patikti vis labiau ir labiau.
- Ar galėčiau jums kuo nors padėti?, cyptelėjo viltingai.
- Gali, nuolaidžiai ištarė Marytė-Zū.
- Man reikėtų arklio, geriausia - kalbančio, visokių ten kardų ir kokio nors magiško artefakto.
Rojalis visas net žibėjo iš laimės. Taip! Sena svajonė praplėsti aptarnavimo sritį pildėsi. Pagaliau atsirado šiame užkampyje herojus, galintis pilnai įvertinti jo galimybes! Ką dar veikti rojaliui, jei ne traukti iš krūmų neįtikinamiausius žmones, gyvūnus, daiktus?
- Ei!, staiga suriko Marytė-Zū.
- Ko čia užsisvajojai? Bus žirgas, ar ne? Jos raudoni tarsi ugnis plaukai stovėjo piestu, žalios smaragdinės akys svaidė visai realius žaibus. Rojaliui teko greitai skuosti po krūmu, iš kurio jis išstūmė juodą kaip smala žirgą. Gyvulys aiškiai buvo ne šio pasaulio. Raudonos akys sruvo krauju, iš nasrų irgi tekėjo kažkoks neaiškus skystis. Žirgas sužvengė taip šiurpiai, kad visi miško žvėlys ir paukščiai puolė slėptis kur giliau. Marytė-Zū tik paniekinamai vyptelėjo ir nusikvatojo taip siaubingai, kad net medžiai vos nesulindo į žemę su visomis šakomis. Žirgas suprato, kad šiandien ne jo diena ir, sarkastiškai prunkšdamas, leidosi pabalnojamas. Įkvėpimo pagautas rojalis buvo beskubantis vykdyti kitų įsąkymų, kai staiga šone pastebėjo savo geriausią draugą Kartoną, stovintį ir spoksantį išplėstomis akimis.
- Ar ilgai tu čia?, puse klaviatūros paklausė rojalis.
- Pakankamai ilgai, atsakė Kartonas.
Tuo metu Marytė-Zū baigė balnoti pragaro eržilą, vardu Demonas (o kaip kitaip?) ir, treptelėjusi koja, nusprendė atkreipti visų dėmesį į save. Rojalis tuoj susiprotėjo ir, pasirausęs krūme, ištraukė maišą.
- Štai, su neslepiamu pasididžiavimu įteikė Marytei-Zū radinį.
- Kas čia?, paklausė ji, pakeldama vieną antakį į neregėtas aukštumas.
- Šitas maišas nepaprastas, greitakalbe bėrė rojalis.
- Jis tik iš pažiūros atrodo nedidelis, tačiau iš tikrųjų jo talpa - begalinė. Į jį galima sukišti praktiškai viską, o gerai paieškojus, surasi bet kokį tau reikalingą daiktą.
Marytė-Zū kritiškai iš visų pusių apžiūrėjo kažkelintą pasaulio stebuklą ir, dar labiau pakėlusi antakį, klausiamai bedė pirštu į nuolankiai stypsantį Kartoną.
- O kas čia toks?
- Tai mano geriausias draugas kartonas. Užtikrinu, kad jis bus ir tavo geriausias draugas, tokia jau jo pasyvi prigimtis.
Marytė-Zū pakėlė kitą antakį ir žaismingai pagrūmojo pirštu.
- Jūs man žiūrėkit! Aš kai susinervinu, už save neatsakau. Stichinė magija, tobyš.
Rojalis su Kartonu draugiškai linktelėjo. Demonas pabandė išspausti kažką paniekinančio, tačiau vienas žvilgsnis į šeimininkės antakius pastatė jį į vietą.
Tuo metu saulė įkopė į zenitą. Marytė-Zū karštligiškai apie kažką mąstė, o gal tiesiog stengėsi iš visų jėgų įtempti veido raumenis - nesuprasi. Rojalis nusprendė imti reikalą į savo rankas, tokia puiki proga galėjo daugiau ir nepasitaikyti.
- Tau reikia eiti į miestą, ištarė tvirtai.
- Ten yra žmonių ir smuklė, ten tikrai sužinosi apie savo likimą ir misiją šiame pasaulyje.
Marytė-Zū pažvelgė į rojalį, tarsi pirmą kartą jį matytų.
- O taip, mano misija!, sušuko pakiliai.
- Ir dar man reikia sužinoti, kokios nemirtingos rasės kraujas teka mano gyslomis ir kokios šalies aš princesė ir apskritai, gal aš pusiau deivė?, virš jos galvos pakibo auksinis nimbas, o abu draugai, net ir bjaurusis arklys, pamaldžiai nuleido akis.
- Ar eisite kartu su manimi?, ištiesdama ranką į rojalio ir kartono pusę paklausė Marytė-Zū. Auksinis švytėjimas išplito po visą kūną.
- O taip!, sušuko abu.
- Kaip gi tu be mūsų ir mes be tavęs?
- Ir aš, ir aš!, graudžiai sužvengė Demonas. Momentas buvo vienintelis ir nepakartojamas. Ir tikrai, užbėgdama už akių pasakysiu, kad tokia dvasinė vienybė daugiau niekada nepasikartojo.
Saulė, matyt įtardama kažką negero, pradėjo leistis vakarop. Marytė-Zū užšoko ant žirgo, rojalis ir kartonas, taip nieko savarankiškai ir nepasakęs, įsitaisė iš abiejų gyvulio pusių ir patraukė keliu tolyn, į miestą. Vargšai jo gyventojai kol kas ramiai gyveno įprastą gyvenimą, net neįtardami, kad virš jų galvų jau kaupiasi juodi chaoso debesys.