Prie laiptų valkata, kurs prašo išmaldos.
Prie laiptų aš – sugrįžtantis namo,
Ir gal dešimtą kartą pastebėdamas,
Liūdnas ir apsiblaususias to valkatos akis.
Ir... vieną norą, kurs teliko. Užsimiršt.
Nebematyti šiandienos – tokios pilkos.
Taip smarkiai sulėtėjęs žingsnis. Budę mintys.
O kuo skirtingi? Aš ir Jis.
O kuo „Mes“ kitokie? Kuo geresni?
Todėl, kad dar neprašome, o išsireikalaujame?
Todėl, kad dar kažkam skolingi, nors taip pat neturintys?
Todėl, kad niekiname tą, kuris jau nebegali atsistot?
Ir tiek. Beveik be skirtumų. Tik pagalvot...
Ten Jis. Čia Aš.
Abu.
Ir likusieji tūkstančiai kas dieną nelaimingų.
Kas dieną griaunami problemų ir galbūt tik...
Egzistuojantys.
Vieni vienaip. Kiti kitaip.
Prie laiptų valkata, kurs prašo išmaldos.
Paduodu ranką jam.
Ir iš kišenės traukiu litą.
Ir ne dėl gailesčio... ne dėl.
Aš papraščiausiai šiandien... Toks kaip jis.
Ir Jūsų tūkstančiai. Neradę. Nelaimingi.
Galbūt pabėgti norintys. Bet vėl lyg tyčia nebespėję.
Nuo visko. Nuo savęs. Ir nuo visų.
Pranyksta menkavertė moneta supurvintoje rankoje.
Kažin ar jam geriau. Kažin ar man...


Audrius SGG




