Stiklas

Pakentėk, pakentėk,
tik savo pirštų raštą nuvalysiu.
Dar pūstelsiu garą,
patrinsiu į šlaunį –
kad labiau blizgėtų.
Pažiūrėk, pažiūrėk,
kaip gražu!
Dykumos lopinėlis
ir mėnulio šonas jame.
Reikia užkasti.
Po žeme,
kaip paslaptis vaikystėje.
Prisimeni?
Po stiklais slėpdavom gėles –
maistą sliekams.
Šįkart ne gėlės –
tik dykuma ir mėnulis.
Neišduok. Neras.