Ištrauka iš „Jis Visatos koridoriuje“

Sklendžia jis kažkurioje visatoje, bekūnis. Gal tai sąmonė. Ir nieko jis negali pasiimti su savimi, nieko iš šio pasaulio, nieko, kas suteiktų menkiausią saugumo jausmą - apie žmones net kalbėti neverta. Nei kokio cento, pliušinio meškiuko, knygos, muzikos grotuvo, nei smilkalo kvapo, nei žemiško maisto skonio...


Ir dabar jis buvo čia, vienas sau, vienišiausias, kiek tai įmanoma žmogui. Kiek tai įmanoma tam, ką mes čia, žemėje, vadiname žmogumi. Ar žmogus be kūno yra vis dar žmogus? Ar jis yra dvasia? Ar tai atsiskyrusi jo sąmonė? Kas tada yra žmogiškumas? Ar žmogiškumas yra buvimas kūne? Ar žmogiškumas yra šitie kaulai ir šitie raumenys? Ar žmogiškumas įrašytas šiuose smegenų vingiuose? Ar beždžionė tapo žmogumi, kai pažvelgus į evoliucijoje atsiliekančius pusbrolius nusprendė, kad ji yra kažkas kito. Kada beždžionė ir kaip nusprendė, kad ji yra Kitas? Tiek iš to žmogiškumo. Žinoma, buvo evoliucija ir vis dar tebevyksta ji. Kaip save pavadins kita rūšis? Kaip save pavadins tie, kurie pralenks mus, žmones? Dabar jis sklendžia visatos koridoriumi ir jam viskas kaip ant delno, jam viskas aišku, bet jis nežino, kad jam viskas aišku. Juk viskas būna aišku tik iki tol, kol pagalvoji, kad man viskas aišku. Aiškumo negali įvardinti, negali pasakyti, kad štai, dabar yra aiškumas. Jei jis yra, tu negali tuo metu mąstyti, kad jis yra. Jeigu tu mąstai, kad jis yra, tada tu mąstai apie „jis“ ir „yra“. Tai ne aiškumas. Vadinasi, viskas, ko jis ieškojo, ateina to net nepastebint. Kaip skausminga, kaip tragiška žmogui. Žmogui reikia žinoti, kad jis žino. Jeigu jis žino, bet nežino, kad žino, kokia gi nauda iš to? Nei savim didžiuotis gali, nei prieš kitus pasisakyt, kad žinai. Todėl net kai jauti, kad jau žinai, bet nemoki apie tai papasakoti, būtinai turi rasti būdą, kaip verbalizuoti šitą žinojimą. Be kitų žinojimo, kad tu žinai, tavo žinojimas nieko vertas. Jeigu ir yra dar ieškančių tiesos, tai jie jos ieško ne dėl savo ramybės, jie jos ieško dėl kitų ramybės. Šitame pasaulyje, kur sulaukus dešimties, tu visai nepaaugi ir kur laikas tave apiplėšinėja, neužtenka lakoniško atsakymo, neužtenka žinoti, kad tau jau 10. Šiame pasaulyje yra matas, ir pagrindinis matas yra kitas. Kitas visada yra tobulesnis, nes kitas visada kalba apie žinojimą, bet niekada apie nežinojimą. Mes visi vienas kitam esam kiti. Mes visi bijome ir gėdijamės savo nežinojimo. Pasakyti kitam, kad tu nežinai, reiškia beveik tą patį, kaip pasakyti, kad tu nesi tikras dėl savo buvimo. Buvimas yra žinojimas. Buvimas yra žinojimas, kad esi. Be žinojimo, kad esame, mes gal net ir nesame.
.....


Kai susitinkame, nė vienas iš mūsų nebesame tas, kas buvome. Prisilietimo akimirka, dvasinis intymumas, mes įgauname vienas kito bruožų. Nebeaišku, ar nors kiek labiau pažįstame vienas kitą, galbūt per santykį tik išgirstame save tokius, kokių negirdėjome. Artumas - tai gimimas. Tai aš gimstantis tavyje ir tu gimstantis manyje. Tai savęs atpažinimas kituose, be kurio jautiesi izoliuotas. Be kurio sunku suprasti, kad nesi išbaigtas, kad esi vyksmas, kūrimosi procesas, nuolatinis chaosas besimaišantis su kūrinija, su tvarka. Tai nuolatinė kūryba. Kūryba yra tvarkos siekimas, yra savo ženklų skaitymas, jų šifravimas, bandymas juos užrašyti. Artumas yra vienas kito ženklų skaitymas. Artumo ieškojimą gali vainikuoti palikuonių turėjimas. Juk tai vos ne kitas „aš“, sukurtas mano kūne, iš mano kūno, panašus į mane kūnu, o ir dvasia. Tai mano mažas aš, tai mano įsikūnijantis ego, kuris išties net nėra aš. Savęs pratęsimas - pretenzija į kito egzistenciją, kito egzistencijos savinimasis. O ir kiek iš mūsų iš tiesų verti to pratęsimo. Atrodo, jau ir vieno tavęs per daug čia, tiek prisidirbai, kad spėk savo mėšlą kuopti. Ir štai, negana to, reikia dar vieno tokio nuostabaus žmogelio ant šios žemės, tokio nuostabaus, kaip tu. Juk visi mes tikime, kad mūsų palikuonys, jei ir nebus tokie puikūs, kaip mes patys, tai bus nebent geresni. Visomis prasmėmis. Taip, dar yra baimė išeiti iš šio pasaulio nieko jame nepalikus. Kiek daug galima šiam pasauliui palikti. Bet pirma reikia sukaupti, kad galėtum palikti. Nejau gyvenimas - tai estafetė? Perduoti lazdelę kitam bėgikui? Toji nebūties baimė. Atrodo, kad pasaulis be mūsų buvimo jame, sugriūtų. Bet juk gyvenimo upė teka, o milijardai sąmonių klaidžioja visatoje nebūdamos čia, negimusios čia. Ir be jų, potencialių žmonių, pasaulis yra. Jis visatos koridoriuje, jis dar turi prisiminimą apie žmogiškumą, bet pamažu tas prisiminimas išsitrins ir tada... žemė tikrai neišnyks. Kol jis turi prisiminimą, tol jis yra čia, tol jis yra žmogus. Kai nebebus atminties, nebebus nieko. Nebebus jo, kaip žmogaus, nes jis neatsimins, kad tokiu buvo. Ilgu atrodęs žemiškasis gyvenimas netruks nusiplauti iš šios sąmonės ir nubyrės tie keli dešimtmečiai į belaikę bedugnę, kaip dulkės nubyrės gyvenimas. Dar vienas gyvenimas, iš nesuskaičiuojamų gyvenimų. Kūno siųstuvas nustos transliuoti gyvenimą, sustos mąstymas, iš kurio gimsta visata, jis pamirš viską, ką išmoko. Viskas pasirodys tarytum akies mirksnis, tarsi staiga užsiplieskusi ir vėl užgesusi žiežirba. Ir tos užgesusios gyvenimo ugnies pelenai išsimaišys vėjuje, negrįžtamai įsigerdami į jo kvapą. Amžinybė yra nepamatuotas laikas. Amžinybė yra buvimas be laiko mato, be laikrodžio. Pamatuotas laikas spraudžia į kampą. Žmogaus dvasia neišmatuojama. Jo dienotvarkės bando nubrėžti jo veikimo lauką. Žmogaus veikimo laukas begalinis. Žmogaus įkvėpimas ateina iš begalinio chaoso.

...