paliesta euforijos...

Paliesta euforijos stiklinių pirštų
aš krentu. Ir vėl į viršų
žvelgia tyros išmintingos akys
rankos tiesiasi it žvakės.

Ir tirpstu šaltam pasauly
be ugnies, be savo saulės...
tarp užaugusių uolų tvirtumo
aklo veidrodžio pernykščių šukių.

Vėl stebiuos atgimstančia žole. Prisikeliu,
žaliu pavasario melu aš įtikiu.
Apaugusi džiaugsmu su praeities stikliukais,
akis atmerkiu skausmo virpuliukams.