Žmogus, kurio kiti nutarė nesiklausyti, kuris net pats nesiklausė

Kepurę lenkiam mes prieš didžius žmones,
Jais gėrimės, kilnojam ir šaukiam iš paskos.
Tik, kai didybės nebelieka, kai karalius miręs,
Mes sekti iš paskos nepajėgiam toliau, deja.

Beje, dar ir žiauriau mes pradedame elgtis,
Kai liepia deginti knygas, juk deginam pirmieji.
Mes aukos esame, pasaulio atmatos vargingos,
Nes žmogų mielą mes nuolat stumiam nežinion.

Kaipgi žmogus, karalium buvęs, iš duobės išlips?
Jį mes palikom be gerbėjų, be minčių, be meilės.
Žmogus dar bando pasakyti švelnų, gražų žodį,
Bet sąmonės jo, kaip mūsų sąžinės, jau nebėra.