Telefonas, akmuo ir jis

Rūsio kvapu persigėrusiame kambaryje bandau tvarkingai sulankstyti drabužius ir suskirsniuoti lyg gamą į išeiginius, darbinius, kelioninius, tačiau Spyglius vėpso pro išdaužtą langą ir neleidžia susikaupti.
Su nevykėliu esu pažįstamas nuo vaikystės. Kartu supomės, šalimais suguldžiusios motinos vystyklus keitė, pasislėpę darželyje po paklode tas pačias mergaites lietėme. Tik visuomet jaučiau pranašesnį segmentą savo genuose, nors puikiai supratau, jog nė viename žingsnyje jis man nenusileis.
Rūgštus kvapas kambario erdvėje sukosi lyg kriauklėje putos, išleidžiant pilkšvą vandenį. Tik po kojomis nejaučiau bedugnės, į kurią visi nešvarumai nugarma ir jų nebelieka. Pirmą kartą stovėjau tvirtai, kaire ranka pasirėmęs į ąžuolinę knygų lentyną ir, tylėdamas žvelgiau į rūbų kuokštą, išsaugusį iš niekur pro grindų plyšį.
Paskambinau motinai. Esu kvailas, jog išvažiuoju, pasakė. Aš nesutikau, sakau, o kaip, man pasikarti prieškambaryje ir laukti, kol Spyglius, tai pamatęs, išsivaipys iš mano švento lavono?... Motina Spygliaus nepažinojo, man gėda jį kam ir parodyti.
Nėra jis nei daiktas, nei žmogus. Kažkas tarp tiršto jausmo, kuris užplūsta tavo kūną  patekus į nepatogią situaciją ar išpylus apelsinų sultis ant prabangaus kilimo svečiuose. Dažniausiai jis tyli, stebi tave, nenori, kad sukluptum ar būtum karikatūra, tiesiog tomis akimirkomis jis būna šalia. Kartais krizena, bandau jį tildyti, tačiau telieka tik saviironiškai šypsotis ir matyti šimtus akių, įsmigusių mano gremėzdiškame kūne.
Motina jau kelintas mėnuo neatsitraukia nuo telefono ragelio. Pasikalbėk su specialistu, aš pažįstu vieną labai gerą, kuriuo pasitikiu, sako. Konfidencialu, aš nieko nežinosiu, užtikrina, tačiau pagelbėk sau. Ir ką jai pasakyti, ką? Kad rymojimas prie telefono ne mažiau įtartinos ligos požymis? Sakau, nuvarysi mane į kapus ar į kokį ežerą nusiskandinti su tokiais maldavimais. Tačiau ji neatlyžta.
Žiūriu į rūbus, rankos nekyla, aš lyg mažas snarglius prieš susirėmimą su vaikezais, užėmusiais mano žaidimo teritoriją. Veikiau vaikščiočiau nuogas, nei stačia galva pulčiau į mušį, kurį, esu įsitikinęs, pralaimėsiu net nepradėjęs. Marškinėliai, kojinės, džinsai ant grindų guli jau antra savaitė.
Kažkokiu būdu jaučiu, jog Spyglius ir motina – susimokė. Tik jis atsiras išdužusio stiklo kertėje – motina skambina. Išklausau kukčiojimus, šnirpščiojimą ir maldas į dangų, pasispyrioju, neiškentęs ištariu “gerai”, tada jis, Spyglius, perbėga lyg juostelėjusi katė skersai mano buto, šokteli kaip pantera virš rūbų stirtos ir pranyksta keletui dienų už virtuvės durų.
Beveik niekuomet nevėdinu buto. Patinka mintis, jog gyvenu žemai, tarp įsisenėjusių, vandeningų namo sienų, kur ištisas dienas rūgštokas rūsio kvapas supasi palubėse. Įsivaizduoju, jog esu požemių valdovas, nes viršuje, kur saulė kaitriai šviečia, aš nenoriu vaikščioti. Turiu trumputes virvutes ir iš ten, žemai, galiu valdyti juos, vaikštančius man virš galvos ir dūsaujančius ties kiekvienu linkiu.
Kaip norėčiau gyventi be motinos ir spygliaus... Sakau sau, nenusišnekėk, tačiau įkyri mintis ryja ryja mane, kol suvirškina nuo galvos iki kojų, ir dabar jau aš persigyvenęs pats savyje, jog vienas pats aš – tvirčiausia požemio uola. Kituomet susijaudinęs prasitariau apie tai motinai. Girdėjau, kaip ji kryptelėjo, net lovos spyruoklės girgžtelėjo, tuomet patylėjo minutę ir sako, jog esu tik kurmiarausis, išraustas netinkamoje vietoje. Atsimenu kaip šią sekundę: Spyglius ėmė pašėlusiai trankyti langines, juoktis pilnu pilvu ir rodyti į mane pirštu. Tuomet ir išmušiau stiklą.
O naktimis mėgstu atsisėsti, galvoti apie pasaulį ir medžius, augančius lyg mano rankos, aukštyn. Naktį telefonas tyli, Spyglius miega. Aš esu laisvas, laisvas pasaulio žmogus, su mintimis, lyg pianino klavišai, užgaunantys slėpiningiausius mano troškimus. Kartais praveriu buto duris, į tylą, į  gatvę, nušviestą mėnulio šviesos. Žiūriu ilgai, kol snaudulys užima nosį ir akys merkiasi, prisėdu.
Vieną dieną aš išeisiu ir įrodysiu visiems, jog esu stulpas: tvirtas, aukštas, matomas.
Prieš akis – rūbų kalnelis, jo įdauboje – motina, melžianti karvę. Še, imk pieno, paragauk, ar skanus, sako. Aš ir ragauju, klausau, o pieno saldumas toks įkyrus, kabinasi liežuvin... Motina sako, še, imk dar puodelį, augsi stipresnis. Nuo tuomet aš ja visuomet tikėjau, nors pykino iki pačių paširdžių, kur aš pats kažkada gyvenau. Dabar tai – tik spyglys gremėzdiškame kūne, duriantis kažkur pasirdžiuos.
Aš užaugsiu, dar kartą ją tikinu, vos tik paskambina, o ji tik sumurma, jog ne, tikrai tikrai ne, savo laiką pražiopsojai, medžiu nepavirtai, bet būk bent žmogumi! - paskutinius žodžius išrėkia, taip ir jaučiu jos kumštyje sugniaužtą telefono ragelį ir neapykantą man.
Sėdžiu, vėl. Ir vėl naktis. Viskas sukasi ratu, aš – ašis, vietoje, lyg atrama šiam pasauliui, su milijonais virvučių, sėdžiu apačioje, kur rūgštis ieško kelių mano nosyje, gerklę šiek tiek graužia salsvas drėgno betono kvapas.
Jei aš vieną dieną išeičiau – visus sušaudyčiau, visus, mama... - tariu. Nors tik sau, tačiau pirmą kartą tai tikra.
Turiu išsikraustyti. Nes matau savo lavoną palubyje jau ketvirtas mėnuo. Jei tik galėtų, motina pati man rankon peilį įbruktų ir sakytų, durk, bet taip, kad iškart pataikytum, jei jau neini pas mano specialistą. O aš tenoriu išvažiuoti, sakau, tyčiokis, tu, sena senmerge, bet išvažiuosiu, vieną dieną. Ko iš manęs nori, tu, ir Spyglius? Ko? Ji nei pati nežino. Sako, noriu, kad būtum, kad bent būtum, mano sūnau, kad bent aš tave matyčiau, prisiminimą...
Įsivaizduoju belaižantis voko kampus ir siunčiantis laišką motinai. Viduje – mano akys, infantiliška širdis, perpjauta pusiau, ir tulžis, visa pajuodusi, negraži. Rašau, mama, matai, dabar matai?
Esu įsitikinęs, jog ir tuomet nieko doro iš to neišeitų, nes, dieve, matai, jei bent kiek tikėčiau, tuoj pat iš savo pilvo viską išsiimčiau, kas duria ir pasiųsčiau jai. Akis, skrandį, rankas, kojas suvyniočiau, mama, matai, tai visa tavo, bevertis bagažas, nevertingas paketas, naudok tu jį, gal tau kas nors išeis, gal tu tomis rankomis parašysi Frostišką poeziją, o kojomis numinsi tūkstančius iškovotų kilometrų?... Nes aš tik laukiu nakties, tos neegzaminuojančios tylos ir mėnulio kvapo galugerklyje, springstant nuo troškimų vieną dieną praverti savo duris, ne tėvo, įžengti kažkur, kur mane pasitiktų ir iškeltų rankomis į viršų.
Kam aš skolingas savo gyvenimą? Kur susimokėti duoklę už plakančią širdį...?
Spyglius.
Mama.
Mes negyvename, o kovojame vienas prieš kitą.
Spygliukas tu mano, tu mano mylimiausias skausmelis...- šypsosi man, supa lopšį, skruostais ašaros bėga. Už jos nugaros daugiau niekada nebepamačiau tėvo silueto. 
O už lango, tūkstančių stiklo šukių apsuptas, guli akmuo. Beveik toks pat sunkus, kaip motinos prisiminimai ar stingdanti tuštuma už jos pečių. 
Bet Spyglius vis šypsosi.