Pėdsakai

Kaip geras medžioklinis šuo susekiau visus mylimosios pėdsakus iki vieno. Paklaikusiais pirštais be mobilaus mygtukų nučiupinėjau drėgnas sienas, ledinius stulpus, medžiaginius praeivius, broviausi, roviausi, kol aptikau - didelį automobilį po MŪSŲ kavinės langais. Pasislėpiau širdies dūžiams prigesinti (ji-ne-vie-na-ne-vie-na-ne-vie-na-ne-ne-nenenenenenene), pastebėjo, išvilko iš už slėptuvės kaip vaikiščią, bandantį pradurti padangas purvinu peiliuku. KĄ ČIA DARAI? Nepasakė taip, pasakė: Labas vakaras - staiga išdygusi legalioji mano mylimosios antroji pusė. Ir kaip žiebs kulniuku į dantis! Kuo gi kitu pėdsekiui (šuniui). Šiltas lipnus kraujas nutvilkdė lūpas. Jau žinau: Atpildo bučinys kelia šleikštulį ir neišlaisvina, ko galima būtų tikėtis ant žarnų karančiai sielai.