Išsaugoti meilę

Reikėjo apsimesti kuo nesu. Galbūt dabar aš pradėsiu patikti jo mamai. Gal pagaliau. Ji supras ir išvys mane kitokią, būtent tokią, kokia esu: nekalbią, užsidariusią, irzlią, piktą. Mažą nervingą vaiką, kuris gviešėsi meilės iš jos mylimiausio sūnaus. „ Po 5 metų“ jį mielai atiduosit mamytei“.
Nė velnio... Nors mūsų jausmai šalo ir analogiškai geriau kūrėsi santykiai su jo motina. Aš jos nekenčiau, nekenčiu ir dabar, užtat, kad ji daug kam patinka, kad ir man būtinai turi patikti. Nenorėjau būti kaip visi, nenorėjau, kad man ji patiktų, nenorėjau!
Bet ji buvo gudri ir dairėsi plano kaip prie manęs prieiti. Iš pradžių dovanos, meilūs apsikabinimai, draugystė. Visa tai mane vertė vemti. Ir aš atsitraukiau. Sūneliui  pasakiau, kad nevirškinu jo motinos ir tada jis pasakė, kad aš nemėgstu visų žmonių. Tiksliau jis atkirto: ką aš mėgstu?
Aš nuo vaikystės buvau uždaras vaikas ir bijojau žmonių. Vėliau susiradau tam tik tikrą apsaugos mechanizmą. Dabar prikibo jo mama. Aš norėjau ramybės. Todėl tapau tingine ir nenaudėle, kuri kiauras dienas voliojasi lovoj ir apsimestinai skaito knygas.
Tokia aš buvau.
Dėl Tado kankino dviprasmiški jausmai. Iš vienos pusės buvau neblogai įsikūrusi: svajonių namelis atokioje vietoje prie miško su nuostabiu išpuoselėtu sodu. Tą nuostabybę reikėjo prižiūrėti, todėl kažkaip iš kažkur iš pačio ryto atsirasdavo jo mamytė su keptais blynais, atraituotomis rankovėmis ir triūsdavo dieną, visą dieną.
Kartais užeidavo pas mane ir tada kalbėdavo pati, šnekindavo mane, šiaip ji ir nekentė manęs, bet dabar turėjo kaži kokį planą, gal norėjo manimi atsikratyti. Atnešdavo man sodo gėrybių: aviečių, vyšnių, braškių, serbentų, agrastų ir sakydavo: Vitaminai.
Tada aš pasijusdavau šiek tiek kalta, nes buvau nesveika. Ir žodis vitaminai kibdavo į mane kaip nemažas priekaištas.
Iš kitos pusės: taip dar yra kita pusė: Tadui jausmai šalo ir aš nežinau kodėl.