Suklastotas netobulas gyvenimas

Kartais gumulas užstrigęs gerklėje reiškia, kad va tuoj tuoj imsiu ir pravirksiu, kad jau gana man menkaverčio liūdesio - išsižliumbus kaip po lietaus išsiskleidžia pienės. O kartais burnoj esantis teniso kamuoliukas palydi į nepaliaujamo juoko valdas. Tada žliumbi iš laimės, veidu rieda ašaros, švarios kaip rasos lašeliai, lyg maži maloniai kutenantys naujamečio šampano burbuliukai. Užsimeti ant galvos skarą, nosį pabalnoji akiniais - tokia tavo maskuotė nuo emocijų.

Sykiais guliu lovoj ir buku žvilgsniu spoksau į lubas; primerkiu vieną akį ir įsižiūriu į perdirbtą šviesą, skaičiuoju ruožus, žiūriu į nelygų atspindį senoviniame trijų dalių veidrodyje, viena ranka gaudau pro langą įšokusius bjaurybes vabaliūkščius, kita be gailesčio juos traiškau, mintyse sukdama būsimo filmo apie lervų valgytojus juostą.

Žiūriu pro langą, o ten tik medžio viršūnė, kurią treti metai maldauju nupjauti. Man trūksta saulės, - bandžiau sakyti namo ekonomei, o ji tiesmukai pavadino mane išlepusia baltaranke blondine. Nepykstu ant senos seno ąžuolo storumo žilaplaukės išverstų akių ir papų bobelės. Ji vistiek liks teisi, nes yra “vyresnė ir daugiau gyvenimo mačiusi”. Turiu pripažinti, kad kartą tikrai mačiau ją išeinančią iš savo svogūnais dvokiančio buto - nulipo laiptais žemyn ir prisėdo ant lauke esančio suoliuko pakaitinti savo riebalų bei pagardinti buitį trimis šokoladais per dešimt minučių. Eisiu kur nors kitur dėl medžio skųstis.

Būna rytų, tokių keistų ir nesąmoningų, kai vietoj kavos labai noriu raudonos arbatos, tik bėda, kad nei rankinėj, nei darbe, nei ant stalo ar spintelės šiukšlynuose jos neturiu. Kodėl kartais atsliūkina, iš pasalų prišoka niekuo dėtas noras ir tu niekuom negali jam padėti? O nuvilti jo nesinori: supyksi sykį, antrą - žiūrėk, trečią ims ir nebeapsireikš. O be norų žmogus kaip kelias be kelio ženklų - vien šlykščios nekaltos avarijos, vienodas greitis, sąmišis ir rūsti piktaakė rutina. Ir sliūkinu aš pagal jo valią į artimiausią “iki”. Akimis seku veidus, butelius, bandeles, faršą, tamponus, barzdaskutes. Štai arbata, tokia ryški raudona, lygiai tokia, kokios norim. Dabar laimingas?

Pasitaiko liūdnų penktadienių - rodos,  du laisvadieniai čia pat, o aš be savaitgalio idėjų tūnau čia pat prie rašomojo stalo visa pikta ir bloga, užtinusiom akim ir žemyn nukarusiais lūpų kampais. Kvepia šokoladu, o vistiek liūdna. Slenka mano liūdnas penktadienis tolyn pro šalį, tepajėgiu jį stebėti, štai tik kabarojasi nuogas ant šakos. Ir pranyksta.

O kartais net įdomiausia knyga tampa nuobodžia. Po sunkaus darbo, miegančių akių maldavimo pailsėti ar nuotaikos svyravimų. Tėškiu geriausiąją ant žemės ir iškart pykstu ant savęs - nuodėmė mėtyti raštiją, fu, kaip negražu. Dažniausiai ji atsikelia ir pati ateina pas mane, ramiai, be didelių klastų. Verčiasi skaitoma, lydosi rankose, kaukia iš pasitenkinimo.

Dažnai kyla mintis susigadinti sau gyvenimą: tyliai pavirsti kirminu ir iš vidaus save naikinti. Žavu, tada visi manęs gailėtųsi ir manimi rūpintųsi. Neštų į lovą vynuoges ir kavą, užsisakyčiau vištienos kepsnelių ir makaronų. Gulėčiau ir tapčiau meksikiete bežiūrėdama popietinę televiziją. Užsimerkčiau ir klausyčiausi giminaičių graudulingai pykinančio zvimbimo už sienos. Žavingas gyvenimas.

Žinot, su kuo dažniausiai lyginu gyvenimą? Su profesionaliu maisto gaminimu. Šliūkšt žiupsnelį druskos, tris puodelius vandens iš šulinio, pūkšt du šaukštus miltų, gerą gabalą šokolado, kiek mėsytės. Darai ką nori - improvizuoji specialiai. Mėsą derini su obuoliais ir mangais, pritrūkęs puslašio aliejaus keptuvėn meti kaimišką sviestą, vištieną kepi, verdi, vėl kepi, rūkai, paskui gal sudoroji. Šokoladu užkandi pieną, o pienu užgeri slyvas. Slapta linksminiesi. Kad pikto šypsniuko nepamatytų mama, nes iš karto sakys, kad išprotėjai negrįžtamai. Aš mėgstu kaskart lengvai išprotėti.