<Kai akys ryja „Prozaką“>

Vabalai lauke geidulingai liečia stiklą,

Trokšta sultingai šiltos šviesos.

Kviečia vieni kitus aistringo tango,

Nes jis, kaip kodas, langus atvertų..

Jų kojos ir pilvai aplinkui sukas,

Myluoja savo judesiais vieni kitus,

Alsuoja tylų, šaižų peteliškės klyksmą,

Kutena ūseliais nelemtais.

Bet akyse, ne mylimosios skaisčios septynios akys skęsta,

O kaip “Prozakas“ paini, pasalūniška šviesa..


Ir juos tik skiria - ta perregima tamsa.