Dialogas su savimi.

Hm. gyvenimo tėkmė pro atmerktas akis. Lyg ne aš gyvenčiau pasaulyje, aš tik stebėtojas, atmerktomis, nemirksinčiomis akimis – tai pasaulis teka pro akis. Pro sustingusi žvilgsnį keičiasi vaizdai. Sąmonė nefiksuoja, o ir nesistengia pastėbeti kažko išskirtinesnio. Naktis-diena-rytas-pietūs-draugai-nepažystami. Viskas suslieja į vieną neryškų vaizdą. Kaip nesufokusuotas kino ekranas.
Leidus samonei nors kiek pasireikšti atsiranda tūkstantis minčiu, tūkstantis klausimu iš kurių į nei vieną nėra atsakymo. Belieka sudrausminti sąmonę ir tiesiog sustingus sekti vaizdus.
Nuostaba. Kartais aplanko, kai kazkas ištaria tavo varda. Kažkas jį žino. Greičiausiai netyčia prisiminė. Trumpalaikis kreipinys su nedideliu dėmesiu (lyg prožektoriaus šviesa naktį į pravažiuojantį traukinį) praslysta. Hm. Trumpam pastebėtas. Kas is to? Vis tiek kiekviena veda tik meilė sau, savanaudiškumas – štai atsakymas į visus klausimus. Kas yra meilė? – tai savanaudiškumas, mylint kitą tikimasi to paties sau. Karas? Ultimatyvus savanaudiškumas. Draugystė? -naudos siekimas. Altruizmas? -tikėjimasis, kad ir kažkas kitas su tavimi taip pat pasielgs, kai reikės pagalbos. Pareiga? -apmokamas savanaudiškumas.
Milijonai mažyčių sąmones dalelių klaidžioja aplinkui, su savo savanaudiškumu, savo “tikslų siekimu”. Lyg paprastos molekulės pakaitintos inde. Chaosas be jokios krypties. Socialinis, ekonominis, meno, politinis kyptingumas – atsitinktinumas. Iš chaoso išlenda keli atsitiktinai kartu ir su bendrais interesais atsirade savanaudiški individai – taip atsiranda nauja kryptis. Visi šneka apie “planus, kryptingumą, tvarką” – tai tik teorines sąvokos, vartojamos savanaudiškiems tikslams. Galbūt kažkas iš šių “planų” parašys mokslinį darbą, kitas pasirodys protingu politikieriumi ar atrodys žinanciu daugiau nei kiti. Tačiau neįmanoma žinoti, kas yra už indo ribų, jei visi su kuriais bendrauji yra tame pačiame inde.
Belieka toliau stebėti pasauli pro savo (?) akis. Buti savo paties pakeleiviu tarp kitų keliaujančių tame pačiame perone.
Į jokius klausimus nėra atsakyta. Mažyčiai ir minimalūs pačių suformuoti dėsniai galioja tik tol, kol atrandami nauji dėsniai ir tiesos. Vienu laikotarpiu tiesa yra vienokia, kitu kitokia.. ja perrašo ateities nugaletojai. Istorija tampa perrašoma. Ar yra tikslas palikti istorijoje žymę, jei ji gali buti bet kada perrašyta? Laikinumas.   
Dabarties iliuzija. Dabarties nėra – nėra jokio tarpo tarp istorijos, kurią bet kas gali perrašyti savaip ir nenuspėjamos ateities, kylančios iš chaoso. Samonė kelias akimirkas atmintyje islaiko kelis prisiminimus – tai ir pavirsta dabartimi. Akimirka, kurios nera.