Kur baigiasi pasaulio ribos?

Ir skaitau aš savo rūstų pasmerkimą:
Čia pasaulio baigias ribos, baigias erdvės.
Nepramuši lakiai minčiai kieto skliauto -
Būsi vergas ir vergausi amžinai.
V. M. Putinas

    Gyvenu laikotarpiu, kai nuolat tenka rinktis. Mušti arba būti sumuštam. Valgyti, arba būti suvalgytam. Bėgti arba laukti. Žaisdamas tokiais veiksmais pamirštu apie savo ribotumą. Žinau, kad žmonių fizinės galimybės nėra begalinės (reikia oro, maisto), o patekęs į kalėjimą net greičiausias bėgikas nepabėga. Tuo tarpu protinis pasaulis atrodo nesibaigiantis. Turime skirtingus genus, augame įvairiuose namuose, dirbame įdomiausius darbus, esame individualybės. Ar mano įsitikinimas teisingas? Tą pabandysiu išsiaiškinti ieškodamas pasaulio ribų.
    Savo sąmoningumu susižavėjau dar būdamas mažas vaikas. Darželyje neidavau miegoti pietų miego, nes maniau, kad tai yra beprasmiška. Kai kiti klausydami „Snieguolės ir 7 nykštukų“ užmigdavo, aš stebėdavau savo psichologinį išskirtinumą. Kovojau prieš auklytes apsimesdamas, kad miegu, kai jos praeidavo. Stebėdavau, kaip savo akimis gebėjau sudvejinti daiktus (o tai paveldima!). Net miegas man teikė netikėtumų (sapnas-orgazmas - mano keisčiausias prisiminimas). Pirmą kartą su ribomis susidūriau, kai iš parduotuvės pavogiau saldainių pakelį (65 centų vertės). Tada galvojau, kad tai - vienas blogiausių mano gyvenimo nuotykių, kad aš jo nepamiršiu. Deja, ribos nepriėjau, nes vėliau supratau, kad yra daug, daug blogesnių prisiminimų. Kad ir ką padarysi, ateis laikas, kai padarysi ir blogiau. Sąmoningumo erdvės manęs nenuvilia.
    Kita vertus, bandant tobulėti sunkumai kyla nuolat. Tai nėra nuotaikos, tai nieko nesupranti, tai nebeturi kantrybės. Lietuvių kalbos mokytoja man sakė, kad aš nesugebu užbaigti ką pradėjęs. Yra kažkoks akmuo, kuris neleidžia man pradėto darbo užbaigti, o taip pat ir užkerta kelią į tobulėjimą. Ar tai - ribinis akmuo, ar tik eilinis Puntukas, kurį atėjęs velnias ar koks kitas padaras nustums į šoną? Šis akmuo yra tas pats, kuris neleidžia man ar tau dabar šokti per langą arba visada kalbėti atvirai. Šis akmuo neleido Martino Ideno numylėtinei Rutai praregėti D. Londono romane „Martinas Idenas“. Ji nesuprato, koks puikus ir gilus yra Martinas. Žmonės dažnai nesupranta, kad gali tobulėti. Jie nesupranta dėl akmens, kuris tikriausiai ir yra ta mano ieškoma riba.
    Kodėl ši pasaulio riba egzistuoja? Galbūt be jos visi pasiektų viską, ir pasaulyje neegzistuotų niekas? Pasaulyje neegzistuotų vidutinybės, o Uve Bolas būtų geriausias pasaulio režisierius, kaip ir visi kiti. Juk to mums nereikia. Įdomu matyti, kaip mes iš skirtingų pusių bandome pasiekti ribą, ją įveikti. Įdomu stebėti, kaip dėl savo skirtingų pasiekimų mes tampame individualybėmis, asmenybėmis. Formulėje 1 turime specialiai sukurtas taisykles, fiktyviai keliančias įdomumą. Matyt, jos pritraukia žiūrovus labiau, nei leidimas žmonėms važinėti savais keliais, kaip kad leista išsivaikščioti „Condemned“ filme. Žinodami apie ribų egzistavimą, stengiamės būti kuo arčiau jų. Pasaulio ribos egzistuoje tam, kad ieškotume jų, ieškotume jų pabaigos.
    Mano pradinė mintis nebuvo nei teisinga, nei klaidinga. Mes esame įvairios individualybės. Vargiai, net ir labai rimtai gilindamiesi, rasime ribų pabaigą. Lengviausia - su jomis žaisti. Tobulėti žaidžiant su tuo fiktyviu akmeniu, kaip katė žaidžia su siūlais. Nenusibos. Tik nepersidirbkime, nes galima net išprotėti (taip beveik atsitiko vienam mano draugui). Neverta būti proto vergais, kai mūsų pasaulis toks didelis ir platus, o mūsų galva ant pečių yra tokia sumani (nenuviliantis sąmoningumas)...