Saulės paukštis

Kartą gyveno paukštis
Raudonas kaip ugnis
Savo motina vadino Saulę,
Nes turėjo kaip ji raudonas akis.
Dienų dienas jis tik kalbėjo,
Kad atėjus laikui jis išskris.
Į Saulę! Pas motiną Saulę!
Ir jos spinduliuos amžinuos šildysis.
Niekas nesiklausė jo kalbų
Ir vadino jį didžiu kvailiu.
Bet kartą, kai miškas pokšėjo
Nuo salvių pikto žmogaus,
Pamatė visi sužeistą paukštį
Skrendant link ryto dangaus.
Apšvietė raudona Saulė
Mažą raudonąjį paukštį
Su dar raudonesniu sparnu,
Turėjo jis viltį tik vieną –
Sugrįžt pas save į namus.
“Apglėbk mane savo rankom!”
“Jis dega!”- rėkė paukščiai.
“Suspausk savam glėby!”
“Jis dega!”- klykavo jie.
“Priimk mane pas save!”
“Jis dega...”
Krito raudonas paukštis
Iš padangių aukštų,
Ant jo juodo kūno liko
Tik sustingęs veidas
Su palaimos šypsniu.