Pasakaitė. Infantiliškos atsargos žiemai

Vieną kartą buvo penktadienis. Šiaip jis buvo rudenį, bet gyveno ilgai ir laimingai, kol pasaulį apgulė žiema. Na, ne visą pasaulį. Vilnių apgulė. Tą penktadienį bjaurus žvėris buvo skausmas. Žiežulos raganos buvo nuojautos. O iš gūdaus nepažįstamo miško šalimais artinosi paklaikę sapnai…

Baisu pasidarė mergaitei. Ir pačiai baimei baisu, todėl ji pasislėpė už jos pečių ir nebesirodė. Mergaitė prisitraukė arčiau prie smakro kelius ir apsikabino juos, nes nieko daugiau čia nebuvo. Na, nieko, ką dar būtų buvę galima apsikabinti. Bebras kažkur tai dingo. Galvoja mergaitė: “Nė velnio, reikia paprašyti gerosios fėjos, kad bent pasaką pasektų”.

- Fėja, mieloji, padėk man užmigti. Pasek man pasakaitę. Aš jau gal penkiasdešimt trečią penktadienį va šitaip. Bebras kažkur nusiplovė. O dar žiema, sniegas…

O fėja tądien buvo Marianne Faithfull. Ji gyveno šaldytuve. Ėmė sekti tokią pasaką, kad mergaitei ausys pradėjo raitytis ir ji pertraukė pasakorę:

-NEREIKIA…

Mergaitė ėmė dairytis po savo kambarėlį. Tylūs daikčiukai, nutūpę palanges, dėjosi snaudžiantys, susigūžę ir nuleidę ausis.

-Aišku…

Kambarėlio kertelėje pusiau gulomis drybsojo perimta vienatvė, dėliojo pasjansą ir smarkiai dūmijo pypkę. Mergaitei pradėjo graužti akis. Ir tada ji pašoko nuo lovytės, apsivilko paltuką, įsispyrė į šlepetes, pasiėmė iš spintelės puodą ir nušlepsėjo laukan. O lauke sniegas. Pasirinko ji snaigių pilną puodą. Parsinešė namo, ant stalo pastatė, nusimetė paltuką ir prisėdo ant kėdutės. Snaigės puode tik susižvalgė:

- Jai ką – kū-kū? Taigi mes ne naminės. Ištirpsim!

Ir kad prapliups snaigės žvengti viena paskui kitą, kad ims raitytis po puodo dugną už pilvukų susiėmusios. Kikeno, kvatojosi…

Mergaitė šiek tiek suirzo:

- Klausykit, jūs! Kam čia kū-kū?!

Bet, žiūrėk, irgi – šypt vypt, jau lyg ir nebešalta, jau ir mažiau baisu. Pakėlė akis, o prie lango stiklo gal trylika žvaigždžių nosis priplojusios spokso vidun. Ką gi – įsileido. Daikčiukai irgi arčiau prisislinko, - oho, snaigės! Ir mėnuo, aišku, visiems iš paskos, iššiepęs savo bedantę burną visaip lankstėsi ant palangės, kol jį irgi įsileido.

Mergaitė apsidairė aplink, - taigi čia jau visas vakarėlis!

Bar bar kažkas į duris. Atidaro, o ten toks angelas stovi baltais kailinėliais apsirėdęs:

- Labas vakaras.

Užėjo vidun, klestelėjo ant lovytės, prisėdo pultelį, muzika įsijungė. Sėdi, kinkuoja galva pirmyn atgal, kairėn dešinėn – sparnais. Vienatvė dusliai nusikosėjo, nerangiai pasikėlė nuo grindų ir pasimuisčiusi išropojo laukan. Angelui pasirodė, lyg nusikeikė. Mergaitė dar spėjo parodyti jai liežuvį pavymui, po to linksma atsigrįžo atgal į puodą ir į savo svečius. Padėjo galvelę ant nebeliūdno stalo, tas ją paglostė. Šypsenos, susėdusios visiems ant lūpų kuri kur, smagiai sau sūpavosi ir maskatavo kojytėmis.

- Koks mielas vakaras, penktadieni. Koks mielas kambarys…

- Pakvieskim tą dūmtraukę kartiožnikę, tegu pabus kartu, - dar spėjo išgirsti mergaitė beužsnūsdama…

O ryte ji nubudo. Ir nieko nebeprisiminė. Nei iš kur tie sidabro pėdsakai ant palangės, nei iš kur tas puodas ant stalo. Žiū vidun – vanduo. Susipylė į arbatinuką, atsigėrė arbatos, bruknių uogienės pavalgė. Jau ketino susirinkti rakčiukus ir bėgti į darbelį, bet pasižiūrėjo pro langą ir pamatė tuščią penktadienio išnarą ant kalvelės pamiškėje.

- Aišku…

Palei gūdų mišką niekas nebesišlaistė. Nuojautos lyg knarkė šalimais, pasirėmusios ant savo šluotų. Bjaurus žvėris skausmas susirietęs virš prausyklos valėsi dantis. Vienatvė tupėjo savo kamputyje ir krapštė degtuku pypkę viena pati. O po valandėlės pas savo mergaitę sugrįžo niekieno nesuvalgytas bebras.

- Tai ką, viskas?,- lyg ir savęs paklausė mergaitė. Tada patraukė pečiais, atsiduso, susidaužė stiklais su bebru ir išlenkė paskutines gero atšaldyto viskio atsargas.

Ir viskas buvo tvarkoje.