Planas I

„Sėdžiu kalėjime. Purviname dvidešimt pirmo amžiaus pragare. Aplink vien skustagalviai su daugybe tatuiruočių. Sėdžiu Lietuvoje, bet tikriausiai visur yra taip pat. Tokią nuomonę susidariau iš gretimoje kameroje sėdinčių vyrukų, kurie veždami kontrabandą buvo pagauti ir Baltarusijoje, ir Lenkijoje, ir Latvijoje, ir dar daug kur, tik net pavargau klausyti. Aplink matau penkias sienas ir vienas grotas. Man iš nosies bėga kraujas, nes man, kaip naujokui, viršininkai bandė įrodyti savo viršumą. Prisimenu gausybę knygų, kuriose rašyta apie kalėjimus. Suskaičiuoju visus filmus, kurie nagrinėjo šią temą. Padarau išvadą, jog, kaip ir įvairūs herojai, turėsiu ištrūkti, nes kitu atveju nesulauksiu pasakiškai laimingos pabaigos.
    Savaitę nesimušu, gaunu popieriaus ir rašymo priemonių. Tęsdamas savo mintį didelėmis raidėmis užrašau: PLANAS.
    Kitą dieną mane veda į kažką netikėta: didelę švarią teismo salę. Mano banko sąskaitoje buvo užtektinai pinigų teisėjams, ir jie apskundė teismo paskirtą bausmę.
    Esu išteisintas. Susirenku savo nešvarius skudurus bei laikrodžius ir išvažiuoju namo.
    Grįžęs pasitikrinu, ką parsivežiau: trys poros kojinių (nešvarių), laikrodis (sustojęs), marškiniai (skylėti), keli banknotai (suglamžyti). Su tokiu turtu pradedu naują gyvenimą savo bute, kuriame, be čiužinio ant žemės, daugiau nieko nėra. Staiga suprantu, kad jau kokį mėnesį elgiuosi lyg apkvaitęs, retai rašau į savo dienoraštį, vargiai suprantu, kas vyksta. Pradedu vaikštinėti aplink, ir staiga prisimenu popiergalį, kurį atsivežiau iš kalėjimo. Ant jo didelėmis raidėmis užrašyta: PLANAS“.
    Amt, kodėl nieko daugiau neužrašiau? Dabar nepadės, iš vieno žodžio nesusivoksiu... Tai tik šešios raidės galvos skausmo. Trys už svaigią praeitį, trys už mįslingą rytojų... Ir į dienoraštį mažai parašiau, kokiais padebesiais aš klajojau? Kitą rytą viską sutvarkysiu. Gal reikės darbo, dabar taip tuščia aplink. Popiergalis taip pat gali padėti, jį pasiliksiu...