Gamta...
Joje tiek daug visko slypi...
Gamta- tai mūsų visų namai.
Gaila, kad tai, ne visi supranta.
Ji graži visais metų laikais.
Tiek žiemą, kai vanduo sušąla į spindintį lyg krištolas ledą,
medžių šakas lyg stiklo šukės apkloja šerkšnas,
Kai visur aplinkui balta ir šviesu.
Pavasarį, kai viskas nubunda, įvairiaspalvės gėlės pražysta,
paukščiai iš šiltų kraštų grįžta atgal į tėvyškę.
Žolių stiebeliai pamažu prasikala iš žemės gelmių į šviesą.
Visiems aplinkui gera ir smagu.
Vasara- linksmybių metas. Saulės spindulių kaitra
ir atokvėpis gaiviam vandeny.
Visi aplinkui šypsos ir džiaugiasi artima šiluma.
Ruduo- margaspalvis metų laikas.
Krentantys nuo medžių lapai lyg vaivorėkštė keičiantys spalvą,
lietus ir vėjas pažadinantis mus iš sapnų
ir svajonių karalystės.
Vieni skuba, praeina ir nieko nemato,
o kiti mato visą tą grožį, ir džiaugiasi gyvenimu,
eidami mažais žingsniais, išpo lėto į priekį.
Taip, gamta - neišsemiamas kūrybos šaltinis. Gražiai, nuosekliai aprašei visus metų laikus. Bet nepoetiškai. Rašyk ištisai, per visą puslapio plotį, pamatysi, kad tai galėtų būti gražus esė gabaliukas. Klaidos negerai: tėviškė, vaivorykštė. Iš po lėto - būtinai reikia keisti: palengva, iš lėto - nereikia to po.