Pasibaigus pasakai

... Ir pasaka baigta.

    Vaikas, kuriam pasaka buvo skirta, jau seniai įmigęs. Išėjęs iš palapinės vyras išgirsta svirpimą ir prisimena, kaip pagal jį galima nustatyti temperatūrą. Galbūt vyriška išvyka surengta netinkamu metų laiku? Nuo dieną užklupusio lietaus išgelbėjo tik užkamšyti botai. Valgis nuplaukė su žuvimis, kai vyras su vaiku nesėkmingai žvejojo, bet kuprinę įvairių skanėstų motina pridėjo dar prieš išvykstant. Vyras džiaugdamasis grįžta į palapinę ir priglunda prie vaiko, miegančio su plačia šypsena.
    Pasaka prasidėjo nuo piktos raganos, bėgančios per sniegą ir taip gasdinančios aplinkinius. Mažylis iškart pamiršo, kas buvo tiesa, o kas tik tėčio švelnių žodžių sukurta. Rytą pažadintas jis nežinos, kada užmigo, mat jo sapnai pratęs paskutinę girdėtą pasakos mintį. Ką vaikas mato pirmomis savo sapno akimirkomis? Jis kaunasi, jis bėga, jis klykia, jis verkia, jis šaukia. Tada viskas nutyla, išblunka ir lieka tik skambesys „pim, pim, pim, pim“. Neegzistuoja laiko savoka, mat mažylio sąmonė svaiginančiai greitai keliauja po tamsybes, ieško šviesos properšų.
    Beveik kiekvieną naktį sąmonė suranda šviesos trupinėlių. Taip ir vyriškos išvykos naktį sąmonė aptinka vieną trupinį. Mažylis mato save sunkvežimio vairuotojo pozicijoje, tada - ant krokodilo, tada - kaime maitina karves, o galiausiai bando sukurti laužą. „Tėtis... degtukai... žybt“ - žodžiai, kuriuos vaikas pabudęs trumpam prisimins. Savo sapne jis panaudoja tai, ką išmoko tikrovėje - sukuria laužą! Net ir nesąmoningai atrodančiame baltame trupinyje jis pasielgia sąmojingai. Mažylis tobulėja, mažylis po truputį supranta, kokios yra jo gelmės.
    Vaikas, kuris klausėsi pasakos, iš šios pasiima tik ramybę. Jam nereikia istorijos, kuri yra netikra bei visada su tokia pat pabaiga, jam tereikia girdėti raminantį savo tėčio balsą. Rytą, kai pabus, vaikas jausis laimingas, žinodamas, kad jam sekasi ir dieną, ir naktį.