Kaip prisijaukinti tobulą svajonę?

Pavasarinio vėjo gūsis įsisuka pro atvirą mano virtuvės langą pakeldamas užuolaidą per pusmetrį į vidinę pusę. Įkėpiu jo, tokio šilto, malonaus ir ilgai ilgai laukto. Mano pavasaris.

O galvoje toks chaosas! Tik juo pastarąsias dienas ir gyvenu. Girdžiu, kaip už lango kaukšėdama madingiausios kolekcijos batukais praeina moteris. Bandau įsivaizduoti, kaip ji atrodo: palaidi vėjo draikomi rudi vidutinio ilgio plaukai, pastelinės spalvos paltukas iki kelių, juodos kelnės, visą gyvenimą talpinanti blizgi juoda odinė rankinė. Suklydau? Nežinau, nes tingiu pažiūrėti pro langą. Galų gale koks skirtumas? Taip net įdomiau, nes žinau, kad neliksiu nusivylusi jei iš tiesų ta moteriškė vilki nutįsusį megztuką, džinsus ir avi kaukšinčius sportbačius.

Dubenėlyje jau kunkuliuoja verdantis pieno ir sviesto mišinys – tuoj įpilusi kakavos su cukrumi tą derinuką paversiu karštu šokoladu ir savanaudiškai jį viena visą vakarą valgysiu ir ieškosiu jame visokių figūrų ir ornamentų, kas yra labai įdomu. Mažos nuodėmės nuspalvina gyvenimą, o išgauti šokoladiniai veidukai, rožytės, kvadratukai ir seno namo langeliai labai trapūs, nes vos atsiradę dingsta. Visai kaip mano svajonės: visada svajoju daug, tiek daug, kad rytojaus dieną svajonę pamirštu ir imuosi naujos. Žinoma, tokios pat neįgyvendinamos, bet iš kūrybinės pusės žiūrint – tiesiog tobulos.

Dėl visko, manau, kaltas vėjas: tai jis sujaukia mintis, neleidžia ramiai dirbti ir tobulai gyventi. O norėtųsi. Keltis šeštą ryto, maudytis po dušu, bėgant į darbą nusilaužti bato kulniuką, iki penkių ramiai daryti savo darbus, o vakarą skirti tik sau. Savaitgaliais aplankyti draugus ir miestus, sekmadienį lepintis SPA procedūromis. Taip pilnavertiškai gyventi be jokio vėjo ir uragano galvoje. Ir tai tik dar viena tobula svajonė, kurios ryt ryte nė neprisiminsiu.

Pastarąsias dienas galvoje skauda mintis tą vėją išvaikyti. Pamažu, iš lėto, neskubant, kad jis prie tos minties priprastų, kad nebūtų jam didelio skaudulio ar nevalingų vilčių likti. Ir šast! – mano gyvenimas pasikeis. Būsiu normali sveika Lietuvos pilietė grežianti lietaus nuplautus plaukus autobuso stotelės priedangoje 5 valandos 10 minučių. Ir viskas visai ne dėl to, kad noriu būti rimta ar pagaliau suaugti ir net ne todėl, kad nusibodo nieko neveikti ir skaičiuoti vėjo padarytus darbus. Man tiesiog velniškai reikia pokyčių. Tam, kad galėčiau toliau sėkmingai gyventi ir vystytis.

Galų gale jei nesiseka toje būsenoje, kurioje esi dabar, gal pasiseks toje, kurioje būsi rytoj ar po mėnesio? Aš tikiu tais, kurie sako, kad žmogui keistis kartas nuo karto reikia ir netgi būtinai reikia. Nebūtina to daryti kardinaliai – nereikia dirbtinai šypsotis šefui, nereikia valgyti mėsos jei esi vegetaras, nereikia bėgti kroso jei tik vakar išlindai iš gipso, nereikia ir eiti į bažnyčią ir melstis, jei tai tave nervina. Bet kartais būna, kad imi ką nors netikėtai ir, eureka, sumąstai, pavyzdžiui, būti kantresniu, tiek daug nesinervinti, atlaidžiau žiūrėti į nervinančius dalykus, ramiau važinėti, nebepirkti vėžį sukeliančio margarino ar mažiau spoksoti į televizoriaus ekraną, nusipirkti tris papildomus gramus valios.

Atrodo, viskas daugiau nei paprasta. Bet kodėl sunku įgyvendinti? Nes mes, žmonės, viską mėgstam greitai ir iš karto. Nesijaukinam naujų susigalvotų įpročių, o puolam į juos stačia vėjo nevėdinta galva. O tolesnis procesas aiškus – sumanymai atšoka nuo mūsų kaip karvės nuo elektrinės tvoros ir dingsta giliai atminty.

Reikia mokėti prisijaukinti. Naujus batus, naujas svajones ar kitokį orą.

Dar tik kiek pasisaldinsiu šokoladu, paklausysiu žmonių pro langą, išgausiu paskutinę figūrą, suausiu galutinę tobulą svajonę ir uždarysiu langą.