Atsiduok kam
esi
akių spindulingoji jūra
kregždžių sparną
danguj
sutartinėm laužų
išrašyk
kai tamsiausia naktis
virš lopšio budėti
pakyla
tu žuvėdra balta
paryčiais kasą juodą
supink
Suvokimo tašką stengiuosi pastumti už laiko ir erdvės ribų, tuomet mintis stoja, subjektas ir objektas "susilieja", o veiksmas įgalina metaforas slinktis taip, jog tekste tampa neryškios įprasto suvokimo ribos, gal todėl jums gražu, bet negalite pasakyti, būtent, kas:)
O šiaip tekste vaizduojamas siužetinės linijos laukas visiškai įprastas, geriau įsižiūrėjus ir visai ryškis ir net įprastai banalus,- vos keleta štrichų:)))
Ačiū už maloningą dėmesį:)