Muilas

Ant slenksčio stovėjo mergaitė. Ji  žiūrėjo į mane savo didelėmis akimis ir nesuprato kodėl aš ją pasikviečiau.
- Monika, gerai uždaryk duris, turiu tau kai ką duoti.
Ji pakluso ir su garsu užtrenkė duris.
- Prisimeni, aš tau sakiau, kad prieš išvažiuodama paliksiu dovaną. Štai ji. Labai jį saugok ir niekam nerodyk.
Aš atkišau daiktą suvyniotą į rudą aksomą. Kai ji išvyniojo pamatė gabaliuką muilo ir nesuprato dovanos reikšmės.
- Kodėl tu man davei muilo? Juk aš jo turiu?!
- Žinau, tačiau šis muilas ypatingas. Kai tau parodysiu. O dabar greičiau paslėpk ir eik namo. Man po 5 minučių autobusas. Čiau Aminga!
Aš pasiėmiau didelį rudą lagaminą ir išėjau pro duris, o Monika savo rudu žvilgsniu sekė mano kelią. Ji net neįsivaizdavo, kokia paslaugą man padarė. Aš dar atsisukau pamojuoti, bet netrukus pradingau iš jos akių.
Monika grįžo namo ir muilą pasidėjo po pagalve. O tuo tarpu aš sėdėjau autobuse ir važiavau kaimo takiukais. Namo grįžti turėjau už 2 valandų, todėl nusprendžiau pamiegoti.


Tęsinį parašysiu vėliau, kai sugalvosiu.