tegu sau tas juokas skamba

jis atsistojo ant kojų ir išėjo į lauką kur pliaupė lietus žengė tiesiai į lietų ir leido lašams kristi ant jo šaltom adatėlėm jis taip norėjo kad tas šaltis tas kaustantis ledinis šlapumas jį persmelktų ir nors trumpam užgožtų skausmą draskantį jį iš vidaus tą visą bjaurastį nuplautų visą juoką kuris dar skambėjo jo ausyse nes jis niekaip negalėjo suprasti kodėl ji ėmė juoktis taip žiauriai ji anksčiau tokia nebuvo o dabar štai taip žiauriai kvatojosi ir tas jos juokas jį draskė į gabalus tik lietus deja nepadėjo ir jis suklupęs į balą sugniaužė plaukus rankomis o juokas jį draskė ir tai atrodė tęsis amžinai bet laikas ėjo ir šaltis vis dėlto įsismelkė kai jis pakilo eiti net lūpos buvo pamėlusios bet jis bijojo eit namo nenorėjo matyti jos nenorėjo nieko matyt tad nuėjo pas sargą seną dedulę pagalvojo gal anas jį paguos ir senasis tikrai jį suprato ištraukė butelį naminukės iš po lovos ir įpylęs gerą stiklinę padavė jam susišildyt padėjo bet juokas nenustojo skambėti ir senukas pasakė kad gyvenime visko būna o juokas kartais sužeidžia baisiau už bet kokią avariją gaisrą ar ligą reikės išmokt su tuo gyvent bet sako tu turi grįžt namo net jei juokas skamba net jei varpai skamba jei vinys skamba kalamos į karsto dangtį reikia grįžti nes jei negrįši tai neturi niekur kur eiti tu turi teisę grįžti ir gyventi ir džiaugtis o juokas tegu sau ir skamba