Surask mane
Saulei kylant,
Tarp tūkstančio gaivių rasos lašų.
Surask mane
Siaučiant vėjui,
Tarp kopose klajojančių vilčių.
Pasimečiau šviesoje,
Paskendęs į tylą,
Tarp širdį suspaudusių minčių.
Skrajoju su lapais,
Krintančiais nuo medžių,
Vėtomas, mėtomas vasaros vėjų šiltų.
Blaškausi, kaip burė,
Plėšomą negailestingos audros,
Kaip stiebas,
Laužomas galingos jūros bangos.
Surask mane, sustabdyk..!
Kol neatsitrenkiau į sieną,
Nenukritau nuo skardžio jausmų.