Nusikaltimas

Buvo eilinė vangi darbo diena. Robertas kalbėjosi su klientu. Robertas paaiškinęs klientui kur jis turys atsiimti siuntą, jam padavė pasairašyti siuntos kvitą. klientas nubraukęs prakaitą nuo drėknos kaktos, pradėjo pasirašynėti, tačiau netikėtai pakėlė galvą ir tarė:
- Neberašo tušinukas... - Robertas aiktelėjo.
- Tikrai neberašo? -  paėmęs tušinuką pabandė kažką parašyti, tačiau ant popieriaus lapo ieko nesimatė.
- Taaaaip.... Pasibaigė... - suglumęs žiūrėjo į klientą - Laima?!
Iš kito kabineto atskubėjo šviesiaplaukė moteris su didžiule iškirpte.
- Šaukei? - paklausė ji.
- Klausyk, neberašo tušinukas...
Moteris išplėtė akis ir žengė žingsnį atgal.
- Kaip... Kaip tai neberašo?
Robertas jau kažkiek atsigavęs padavė jai rašiklį. Ji taip pat pabandė kažką parašyti, bet nepaliko nė žimės.
- O Dieve... Ką dabar darysim? - pasimetęs žvilgsnis lakstė po kabinetą ir tada pamatė klintą. - O! Atleiskite už nepatogumus, pone. Gal kavos norėtumėte, kol mes čia viską išsiaiskinsime? - klientui linktėlėjus ji išskubėjo ir grįžo nešina puodeliu. Kai jau kava buvo pas klientą, Laima piėjusi prie Roberto kažką jam pasakė į ausį. Jis linktelėjo ir Laima iškart išskubėjo iš kabineto.
- Lovoje iš jos nieko gero, tačiau dešinioji ranka nebloga - šyptelėjo Robertas klientui, kuris jam atsakė tuo pačiu ir dar linktelėjo galvą pritardamas.
Po kelių minučių atsidarė kabineto durys ir į vidų ižengė plačių pečių vyras su apsauginio uniforma, o už jo trepsėjo Laima.
- Kokios problemos? - paklausė jis savo žemu balsu.
- Romanai... Rašiklis neberašo... - pakėlė akis Robertas.
- Hm... - apsauginis idėmiu žvilgsniu žiūrėjo į Roberto klientą.
- Reikia kažką daryti - sucypė Laima jau nebegalinti ištverti iš nekantrumo.
- Reikia... Ponas, prašau eiti su manimi. - gana švelniai, bet užtikrintai griežtai mostelėjo klietui ranka.
Klientas be jokių klausimų atsistojo ir išėjo kartu su apsauginiu.
Robertas ir Laima liko vieni. Susižvalgę vienas į kitą atsisėdo ir sėdėjo laukdami kliento. Tačiau nesulaukė...