Drebančiomis rankomis išsitraukė cigarečių pakelį. Kovojo su savimi, juk buvo prisiekęs jai neberūkyti. Tačiau čia jos nėra. Galiausiai virpėdama tarp lūpų cigaretė ima smilkti. Palaimos vaikinuko veide nematyti, o juk savaitė kaip nerūkė!
Koks nuostabus buvo filmas. Kada aš ji žiūrėjau? A taip. Jau praėjo pora mėnesių. Bet jausmas, kai mudviejų širdys plakė tuo pat ritmu, kasdien sunaikina augančias laiko apnašas. Nėra pasaulyje kito tokio žmogaus!
Jos nuostabūs ilgi juodi plaukai. Veidas dieviškas, bet net iš jo galima išskirti safyro mėlynumo akis. Neįmanoma nepaskęsti tame tyrame žvilgsnyje. Gal jis mane ir pavergė? Greičiau, greičiau, mano meile, ateik! Noriu vėl pasijusti laimingas! Noriu nubučiuoti tave nuo galvos ligi kojų ir taip šimtąkart...
Vandeny tai neatsispindi. Jis sau ramiai teka ir gali išvysti tik save laukiantį ir traukiantį penktos iš eilės cigaretės dūmą.
Laimės. Beprotiškos, neapsakomos, netelpančios žemiškumo rėmuose laimės. Štai ko laukiu. Visa tai, ji atsineš su savimi. Taip, kaip tąkart, kai sėdėjom parke ir klausėm. Klausėm miesto triukšmo, vos vos prislopinto mus supančių medžių. Išbuvom nepajudėję ligi nakties. Kaip nuostabiai visa aplink mus kito, bet vistiek liko nepasikeitę!
Cigaretės baigėsi. Šalia yra parduotuvė, bet bijau nueiti. O jei, o jei ji pasirodys?
Ar mums ne gera buvo kalbėtis vaikštant Vilniaus senamiesčio gatvėmis? Kodėl jos dar čia nėra? Matyt kamščiai. Kai įvyksta avarija gali tekti laukti valandas kol pajudėsi. Tikrai kamščiai.
Rankos nebedreba, kaktos prakaitas nebepila. Viltis dingo. Vaikinas nuėjo į parduotuvę. Nusipirko cigarečių ir vaistų...
Degtinės butelis, kurį rado žmogus eidamas palei upę iš ryto, buvo beveik pilnas. Cigarečių paklelyje buvo likusi tik pora in memoriam viena sulaužyta.