Apie tai

Uždarysiu duris, užgesinsiu šviesas
kol už audeklo sienos
jie alsuos susiglamžę
kojos pašinus gers, mindys dulkes aklas
nuvarvės ant medienos
lauksiu aš,
               o tada

prasivers, atiduosiu jiems viską suvis
net ir tai,
              ką klūpėdama
tau žadėjau palikti
ir jie muistysis, žvilgsniais išsiurbs, ės ir ris
skleis pagiežą, tėkš nerimą
              nepaleist, nesurikti

išmiegos ir pabus
per niekuo netikėjimą
atpažinę save manyje apsidžiaugs
atsilygins plojimais
purvu ant kilimo
kojų trepsėjimu
tik tavęs ten nebus.