Viešbutis (Ištrauka)

Mes visi grįžtame į  save, kuomet liekame vieni. Tušti buteliai palangėse, morkų sultys balkone, mėtos šaldytuve, paveikslai palėpėje ... Jie irgi atgauna savo pavidalus, tuomet sultys grįžta į savo vietą šaldytuve, o paveikslo rėmai, seniai nepakabinti ir atradę savo vietą lango atbrailoje, įsisupa į  šilstelėjusią  paryčio šviesą..
Nebebijojau būti su savimi nuo to laiko, kuomet išvažiavau. Niekas neatrodė taip tikra, kaip mano kojos, pirštai, plaukai, kurie jau ėmė  siekti blakstienas. Gyvenimas už Lietuvos sienų keitė spalvas lyg chameleonas: pilką, vaiskų, ryškų net akis rėžė  iš  malonumo... Kaip aš  galėjau pasitikėti gyvenimu? Jis buvo melagis, ir aš  nesupratau realybės. Nesupratau ir sapno. Nežinojau, kaip aš  gyvenu ar kaip pradėti tai daryti.
Mano mielas viešbuti...
Į  „Labas“ ėmiau nebekreipti dėmesio. Tai buvo taip įprasta, lyg rytinės arbatos gėrimo ritualas.
Bateliai ėme pilkėti. Nežinau, ar reikėjo juos keisti, ar mano akys įprato prie akį  rėžiančios  juodumos.
Arkliagalvės kolegos gretose pasirodė Adriane, kita brazilė su kiaura lyg laistytuvo galvutė smegenine; Juzefas, kuris šypsojosi tikrai dagiau, nei jam derėtų, nes išpuvę  priekiniai dantys knapsėjo į  kėdžių atkaltes klientams prie pat nugarų; Mauro, marihuanos persirūkęs vaikėzas išvirtusiu pilvu ir pamėlusia veido oda, nuolatos skūsdavęsis pūslės uždegimo skausmais ir lėkdavęs į tualetą supešti dar vienos saldžios suktinės. Visi - lyg iš cirko. Bateliams buvo priežastis būti Olimpe. Dabar tai mačiau ryškiai, lyg saulėtą dieną paplūdimyje ledų pardavėją. Šiame seriale taip pat nepaneigiamai buvo aišku, jog man skirtas vaidmuo neatitinka mano galimybių.
Miestas klegėjo šventės šurmulyje. Lyg apspangęs išvirtau pro viešbučio atsargines duris tiesiai vakarui į glėbį. Akistata su realybe, egzsistuojančia už viešbučio sienų, man trenkė lyg skambus antausis. Ledų kamuolėliai, oranžiniai, mėlyni, laižomi vaikų liežuviu, dešimtys piniginių, stovinčių  eilėje prie helio balionų, mėlynų, žalių; mamos, nėščiosios, burbančios draugėms pašonėse ir raminančios įsiklegėjusius vaikus. Svirduliavau lyg nugertas vyno butelis jūros link, lyg eskadrilė, kuri perplauks jūras marias ir atsimuš į  Lietuvos krantą. Tuščias, be žinutės, atkimštas, išskalautas jūros, išskobtas jos bangų, tik juodo stiklo griaučiai, tik tik,... tik... tik..., atsimušantis į kranto smėlį bangoms siūbuojant pirmyn - atgal, atgal, atgal... - pirmyn...
Tenorėjau kojas įmerkti į šaltą druskingą jūros bangą, atsisėdęs ant molo surūkyti cigaretę ir šiek tiek pastebėti girtuokliaujančius prieplaukos darbuotojus, kurie gėrė  ne dėl to, jog neįstengė nusipirkti jachtos ir apskrieti ja visus vandenynus, o todėl, jog kiekvieną kartą, laivui paliekant Barselonos krantus, juos palikdavo prašmatnios damos, besibarškinusios su jais savaitę ar dvi, o veliau net neištarusios „sudie“.
- Ta kekšė buvo puiki, vaikėze...
- Visos kekšės yra nepakartojamos, kol nepalieka įšilusios lovos ir neišeina pas kitą...
- ... ir jos daro tai patylomis, taip vikriai, jog nespėji net prieš tai pagalvoti, jog šita svajonė tuoj pat pasibaigs...
- ... o kuomet nespėji to suprasti, skauda nežmoniškai.
- Taip, tikrų tikriausiai.
Antony buvo bene vienintelis žmogus, šioje prieplaukoje sugebejęs raiškiai šnekėti angliškai. Po darbo pamainos dažnai jį sutikdavau ant molo, begraužiantį save dėl dar vienos turėtos ir netektos moters.
- Kaip pamaina?
- Bateliai daug trypčiojo, bet įmynė šūdan ir nuskendo pamainai baigiantis.
- Gerai.
Jis neklausinėjo nesąmonių, pavyzdžiui,: „o kodėl tu, vietoj to, jog skundiesi ir verkšleni, stengtumeisi pats pavirsti Batais? „ ar „Kodėl nebendrauji su klientais? „. Jis nebuvo kvailas, kaip ir aš. Jaunas, nusivylęs, bet daug žadantis.
- Vakar ji tik pasakė, kad geria paskutinį šlykštaus viskio butelį. Daugiau nieko, gali patikėti?
- Moterų ženklai kartais net joms pačioms nepastebimi. Lepteli - štai ir viskas. Spjauk.
Patarimai patarimai... Nei velnio jie nenaudingi, naudinga tik komunikacija, sakymas kažko, kas tiktų tau, kas neužkliudytų tavo gomurio sienelių, žodžiai nuslinktų stemple tolygiai, švelniai, neužgaunant ego, nepriešinant įsitikinimų... Spjauti ir į tai, tačiau tai gyvenimo Yatzy, ir ne tu, oi, tikrai ne tu rideni laimingas kombinacijas, o Gyvenimas... Ir jam ne motais, ar tai nuslinks tavo esatimi švelniai, ar spjaudysiesi krauju lyg pasiutęs gyvasties kratinys.
- Kaip su Giedriumi?
- Gyvename.
Per stipriai pasakyta, tačiau ištarta. Žaidimai žodžiais per daug sudėtingi vakaro sutemoje, prie jūros, kur bangos pėdas skalauja. Per daug neatsargu, mūša, mūša...
- Gerai jums.
- Nepasakyčiau.
- Irgi gerai, nes jei pasakytum, būtum prakeiktas melagis.
Giedrius su Antony nebuvo pažįstami. Iš tiesų  niekas nepažinojo Antony, nes jis buvo atsiskyrėlis, beklaidžiojąs tarp baltų valčių siluetų ir beieškantis moters, su kuria viena jis šnekės, pasakys, kas jis yra, kodėl yra ir ar bus. Su viltimi, jog atsidurs toli toli nuo šios vietos, dėl kurios, galėjau galvą dėti, galėtų  ir gyvybę paaukoti. Niekada nepaliktų  šio uosto, nes per daug skauda, per ilgai čia užsibuvo.
- Giedrius susirado darbą? girdėjau, šiomis dienomis buhalteriai visai neblogai apmokami. - Antony raudono vyno butelis  atsidūrė mano rankoje. - išgerk.
- Pats puikiai žinai, jog Giedrius niekada darbo neturėjo ir neturės. Tai ne jam.
Suirzau. Tai buvo mano piktžaizdė. Giedrius buvo lietuvis, kuriam aš buvau daug skolingas.
Šventė įsigriaudėjo. Antony ir aš sėdėjome ant molo, žiūrėjome miesto krantinės pusėn ir tylomis tuštinome butelį . Vaikai dar labiau klegėjo, mamos tarpusavyje dar labiau šypsojosi ir dalijosi šeimynine laime, balionai tėvų rankose sproginėjo... Nežinau, gal helis buvo netinkamas, medžiaga nekokybiška, o galbūt visa tai bliuško lyg ta pati iliuzija, žodžiais gimstanti iš motinų lūpų apie laimę...