Galima Galima Galima

Taip, išties galima sukti tą gyvenimą atgal ratu. Galima ir pirmyn. Kažkodėl manau, kad ir ne tik ratu. Galima. Šiais laikais galima viskas.

Šiame nuostabiame, spindinčiame turtine diferenciacija, nenugalimų technologijų, kvailų politinių sprendimų, maxi ir hyper supermarketų, televizoriškos realybės ir dar velniai žino kokių papildomų funkcijų prigrūstame amžiuje galima viskas.
Galima netgi tai, kas negalima.
Galima (ir netgi labai pageidautina) stebinti visuomenę (o dar geriau, jei tai virsta „netyčiniu“ šokiravimu), nes pastaroji tiesiog ima ir dėl kažkokių keistų priežasčių praranda ne tik perkamąją galią, bet ir tikėjimą bei pasitikėjimą jau ne tik tėvyne ar bažnyčia, bet ir apskritai pamiršta, kas yra tas tikėjimas ar pasitikėjimas. Vat štai tuomet ir prireikia „pagalbos iš šalies“. Tuo įrankiu tampa žiniasklaida. Vienok procesas dažniausiai sustoja ties pasitikėjimu pačia žiniasklaida, bet kaip byloja lietuvių liaudis – gera pradžia – pusė darbo. Nors tiesa sakant, man pats perdėtas ir hyper-aktyvus pasitikėjimas žiniasklaida, man asmeniškai, yra ypač stebinantis savo esmės nesuvokiamumu.
Žiniasklaida yra tarytum didžiulis blizgantis kamuolys, pakibęs virš galvų: atitraukia dėmesį nuo kasdien akis badančios
skurdžios rutinos, tarsi Olimpo kalnas su savo dievais, deivėm, dievukais ir dievaičiais (neskaičiuojant žvaigždžių ir žvaigždelių
spiečių). Žiniasklaida turbūt tuo ir žavi, nes turi tam tikrų religijos bruožų -  prieinama ir vartotina visų, visur ir visada, tačiau pačiupinėti jos esmę ar bent prisiliesti prie stabuko lemta tik išrinktiesiems.

Tūlas lietuvis, gyvenantis nuo vienų rinkiminių pažadų iki kitų (dažniausiai, jei dar nepraradęs humoro jausmo, beviltiškai bandantis tarp jų surasti dešimt skirtumų) gal ir žino, kad viskas galima, tačiau taip pat žino, kad kas galima jupiteriui, negalima jaučiui... O net jei ir nutinka tokia išimtis (kaip kad kartais nutinka Dievas arba aukso puodas), tai net ir tuomet galėjimas kažką daryti tuo ir telieka, neįsikūnijęs į rezultus, materiją.

Ir vistik, galima daryti daug dalykų. Galima, bet patartina neperlenkti lazdos ir suvokti ribas. Pastaruoju metu vyksta visų
lietuvių liaudies išminties krislų erfrazavimas, vertybių nerkainojimas (ar nukainojimas!). Kas sezoną, kai ir visoj civilizuotoj Europoj (kurią mes taip beviltiškai bandom pasivyti), taip ir Marijos žemėj, nuolaidų metas užlieja visus kampus. Tuomet nuleidžiamos ne tik kainos, bet ir svajonės, ideologijos bei pakilios mintys. Žmonės įtikinami, kad tą patį daiktą (objektą, mintį, reiškinį, etc.) galima gauti ir už kur kas mažesnę kainą (ir netgi be jokiu korupcijos užmačių). Tai, kai jau euforija atslūgsta, paprastam žmogui sumažina tikėjimą ne tik teisybe po saule (jei pavyzdžiui taip geidžiamą objektą įsigijai dieną prieš jo kainai nukrintant 59.99%), o ir apskritai visa valdžia, laisva rinka, tėvyne, o galų gale ir Dievu ar jo namais.
Tuomet turbūt ir kyla noras padaryti ką nors bloga. Kartais dėl konkrečios priežasties, o kartais tiesiog šiaip, profilaktiškai. O tuo labiau, kai šiais laikais viskas galima. Tačiau, net jau ir jei darai ką nors negera (gerio ir blogio problema vistik dar lieka neišpręsta), tai patartina tai daryti kuo tyliau ir neatkreipiant labai didelio dėmesio. (Tuomet juk laukiamas efektas bus didesnis!). Taip pat, kaip kad skelbė vieno laisvo kaip vėjas televizijos kanalo reklama, svarbu nesijaudinti ir atsipalaiduoti, žodžiu, elgtis lyg niekur nieko, lyg nedarytum nieko ypatinga. Vienok tai jau turbūt gilinimasis į aukštojo pilotažo smulkmenas bei detales.

Verčiau grįšiu prie nuostabių ir neišsiamiamų galimybių amžiaus pasiūlos. Tai visu savo grožiu atsiveria jaunam žmogui, kuris vis dar bando surasti save tarp McDonald‘s ir Grūto parko, storų knygų ir vyno butelių, giros ir CocaColos, realybių šou TV ir šiukšlynuose. Jis ypač dažnai prisimenamas, kai tautos vedlius
užplūsta noras pakalbėti apie gražią ir žydinčią ateitį (Tas ypač dažnai nutinka užklupus rinkimams ar panašaus plauko garbiuosius
ponus it pavasario pumpurus kandančioms negandoms) Jaunimui gi žadama ateitis kartais (o gal ir labai dažnai) primena amžinai žalią ir
ištaigingais žiedais pasidabinusį Rojaus sodą. Tačiau kažkodėl mūsų net oficiali vien jau savižudybių statistika byloja ką kitą. Vadinasi, arba jaunimas yra kurčias ir aklas, kad nemato, tokių nepakartojamų grožybių, arba per daug išpuikęs, kad sukramtytų įdėtą kąsnį,  arba...
Grįškim prie baisiosios statistikos. Kodėl gi žmonės nori išeiti, jei jų laukia tokia puiki ateitis? Kodėl gi norisi išeiti, jei esi jaunas ir tau viskas galima? Aš nežinau, bet esu tikra, kad tas skausmas, verčiantis tai daryti yra neapsakomai baisus. Galbūt realybė? Tiesą sakant, mane net pats klausimas gąsdina. Bijai vilko, neik į miška. O ką daryti, jei tas vilkas sėdi ant tavo sofos ir gurkšnoja tavo arbatą?
Sakoma, kad neatsakyti klausimai verčia žmogų tobulėti...
O grįžtant prie teiginio, kad viskas galima. Galima galima galima. (Taip ir norisi nepaliauti tai kartojus) Galima tikėti.
Galima netikėti. Galima dirbti. Galima nedirbti (kai kuriais atvejais tai beveik tas pats). Galima balsuoti, eiti apsipirkinėti, galima
nušauti vilką, bobutę dėl penkių litų, kaimyną dėl per garsios muzikos už sienos, dievą ( jei jis tau dar egzistuoja)... Galima deginti vėliavas miestų aikštėse, rinkti grybus, pagyrimus ar aukštojo mokslo diplomus. Galima mirti iš nuobodulio, nuo AIDS, atominės bombos, netyčia nukritusio lėktuvo ar šiaip, dėl to, kad
tiesiog atsidūrei netinkamoj vietoj netinkamu laiku.
Betgi leiskite paklausti, kur prasmė? Gal žmogus po truputi tampa tuo asilu, mirusiu iš bado tarp dviejų šieno kupetų? Gal žmogus nori paprasto gyvenimo, o ne įvairiausių papildomų funkcijų bei mygtukų  prigrūsto gyvenimo aparato???
Žinoma, kuo tokiau, tuo labiau šis kalbėjimas tampa beprasmis. Kaip sakoma, prieš vėją nepapūsi (nors, žinoma, bandyti galima). O kur dar ta globalizacija, tarytum lapė atsėlinanti, kad elegantiškai klestelėtų ant tos pačios sofos šalia vilko ir pareikalautų savo arbatos puodelio...
              Dienoms atsimušant į amžinybę, žmogus tampa tik stebėtojas to, kas vyksta aplink jį, nes tiesiog jau tampa fiziškai sudėtinga viską aprėpti... Sunku net kalbėti, nes žinai, kad neišsakysi nė dalelės to, ką galėtum. Tokia jau prigimtis – buti apribotam savo žmogiškumo,  net jei viskas galima... Galima galima galima....