Apie „ligò“

„Ligò“ buvo gera vieta dėl dviejų priežasčių: čia visada galėjai ateiti ir būti trise. Ne vienas, ne dviese, ne keturiese. Čia galėjai būti pilnas, visas, iš trijų dalių, – toks, koks turi būti, trilypis it dobilas.

Viena dalis buvo Skaistė, – permatoma ilgarankė silpnu balsu ir didelėm akim, ji atrodė kaip sraigė, tik be namelio. Jai nuolat reikėjo padėti: sakyti, kuo ji vardu, kartoti senas patarles, kad pagaliau įsimintų, meluoti, kad ji tokia, kaip visi, tik gal kiek baltesnė, žiūrėti, kad nejudintų rankų, prijungta prie lašinės, stebėti, ar venos netrūksta.

Skaiste, tu būtum pumpuras, – kartą užsiminė Lukis ir pridūrė, – jei būtume augalas.

Lukis buvo kitoks: pilkas kaip debesis ir ištvermingas kaip žemė. Jo rankos žaliavo, paskui mėlynavo, o jis apie tai tepasakė – „anksčiau ar vėliau, o dabar geriau pagyventi“. Išsmukdavom naktį iš pastato, vėjas košdavo kiaurai pižamą, oda pašiurpdavo, o jis teištardavo „dar vieną“, nebaigdavo sakinio, žodį „cigaretė“ nukąsdavo.

Jis niekada neminėjo, jog jei būtume augalas, aš būčiau stiebas, o aš nedrįsau jo paklausti. Šiaip ar taip, jis puikiai žinojo, kas aš esu. Skaistei taip pat abejonių nekildavo.