Širdžiai neįsakysi

Rašau tau, o širdis krūtinėj skauda
Tu.., tu ją užgavai,
Savo grožiu ir mintimis tarsi narkotikais mane apsvaiginai.
O juk prisiekiau sau, sakiau, meile daugiau nebetikėsiu
Ir tai man puikei sekėsi
Pakol tu.., tu įsiveržusi lyg viesulas, lyg audra,
Viską sugriovei sudaužei
Pavergus širdį, apsvaiginus protą mane tu parklupdei.
Nekaltinu ir nesmerkiu, žinau nevertas aš tavęs,
Visą laiką tai žinojau ir kovojau su savim, su kvaila širdim.
Bet, kaip sakoma, širdžiai neįsakysi
Jausmų į stalčių nepadėsi, neuždarysi.
Kodėl tu įžiebei manyje tą meilės ugnį?
Tūkstantąjį kartą klausiu ir atsakyti sau aš negaliu,
O prieš manas akis praraja, juoda bedugnė
Į ją žvelgiu...
Kodėl..? Už ką likimas man žiaurus..?
Na ir tegul kankina nesiskusiu, nedejuosiu,
Na ir tegul kad ir kaip sunku bus atsitiesiu, atsistosiu...

Ir nors dar vis gyva viltis agonijoj vaitoja,
Bet aš jos girdėt nenoriu, tikėti ja nebegaliu
Ir tik dar stipriau kilpą jai ant kaklo veržiu.
Tegu suvis numiršta ir daugiau niekada.., niekada nebepabunda
Ir lai nekyla nei menkiausia pagunda
Tikėti meile... jos nėra ir niekada nebuvo... tiktai ne man.
Gal prakeiksmas tai, o gal žiaurus likimas
Gyvenimas-žaidimas jame laimi ne visi, o žaisti priverstas žmogus esi.