Pergalė

Jei kada nors keliausi į šiaurę,
Kur vėjai šypsos nepavejami,
Jiems primink apie save.

Juk ten, ten. Kažkada.
Ji buvo vienintelė tavo tiesa.

Jei keliausi su snaigių audra
Per užšalusias jūras senas,
Leisk mirštančioms vasaroms
Grįžti į mirtį –

Tu ne sava – nauda.

O kai pamatysi Emiliją,
Žiūrėk ilgai į nostalgiją – ją..
Ir vėjai šaukia vėlei gyvenimą,

Kaip vaikai tikėjimą verkia dievai,
Nes jūsų akys ir lūpos... –
Pergalingai, skaudžiai, tikrai..

Ir, vasaros, iš naujo atgimkit:
Jis ir Ji – dabar Mes amžinai.