Pranašas

Nežinau kas gali būti aišku vaikui, negalinčiau pajudinti kojų, kaip jaučiasi paukštis nukirpus sparnus. Tai ar gali menkas ir beginklis padaras užrašyti žodžius, apie sustojusį laiką?

Tik bepročiai ir juokdariai drįsta juokauti apie visatos žūtį, nes jie tam tikri pranašai pasauliui. Nepakaltinami baugina žmones ir erzina valdžią, savo riedančiais kaulais besišvaistydami. Tam nustatytu laiku vykdydami „pamaldas“ tikintiesiems stveriasi už pagalio, apvaliu galu, ir daužo grindinį, užbarstytą smėliu. Valdydami dangų, žemę ir ugnį apiberia žmones šventais bučiniais išvalydami kūnus, o sielas pripildo Dievo kvapo saldaus ir paskelbia suteikią dovaną didžiausią iš visų, tikėjimą sustosiančiu laiku.

Žmogelis paprastas, kuklus tik iš savo tamsaus kampo stebi vieną ir tą pačią kertę tarp stogų. Jis bando sugalvot, kodėl dangus šią šviesią naktį tas pats kaip vakar - toks gražus. Žvaigždė, kadaise švietusi, dar neiškėlė raudonos galvos, tik kelios pilkos vėlės, kadaise buvę žvaigždėmis, išblukę jų jau apdarėliai, o gyvos jos tik naktimis. Nes tas švytėjimas iš tolo neprimena skaisčių žvaigždžių, tai tik šviesa dar šimtą metų sklis nuo mirusiųjų.

Sėdžiu prie lango klausydama svirplių. Kiekvieną naktį kitas vaizdas, kita vieta, kitu laiku. O pasaka vis nesibaigia, apie žmogų virstantį Dievu, ir langas, sodas, obelis man primena tą žodį vaiskų „užmerk akis“.