Muzikinė - draminė tragikomedija „Ledas prieš ugnį“

6.

„Padugnių“ mokyklos rūsio laboratorijoje Svynis Todas tai brazgina gitara, tai pluša teorinėje praktinėje veikloje: prie kolbų, prie indų.
 
  Svynis Todas: „Lydėdami gęstančią žarą vėlai
                        Pakilo į dangų margi sakalai.
                        Paniekinę žemės vylingus sapnus,
                        Padangėje ištiesė savo sparnus. „

Pro rūsio duris įeina Marija Mersedes.
 
  Svynis Todas: Trokštu aš skrajoti Visatos begalybėje:
                        Raškyti žvaigždes, ragauti Paukščių tako pieno,
                        Geidžiu nugrimzti bedugnėn prarajon:
                        Vynu ir duona dalintis su raganomis, vampyrais,
                        Paminti mikrokosmosą, pažaboti makrokosmosą...
                        Taip Taip, aš jau regiu žmonijos ateitį -
                        Mokslo ir magijos sąjunga pagimdo progresą,
                        O aš savo imperatoriškame soste
                        Iš amžinybės pozicijų gėriuosi savo darbo vaisiais,
                        Nukirtęs galvą slibinui rajūnui,
                        Sutrypęs jį į miltus.
                        Taip, revoliucija reikalauja aukų,
                        Bet revoliucija -
                        Tai aukščiausios valios apraiškos rezultatas.
 
  Marija Mersedes: Aš pasiklydau. Gal žinote, kur išėjimas?
 
Svynis Todas (toliau, nekreipdamas dėmesio):
                        Mėlynoji revoliucija! Taip, taip, taip...
                        Ir mirusieji, pakilę iš kapo duobės
                        Minta gyvaisiais.
                        Tikrovė gimsta sapnų šalyje...
                        Ir jis buvo bejėgis į rytus, per įtūžusias bangas
                        Nutiesti sausumos ruožą,
                        Ir jis, nemokėdamas plaukti
                        Nugarmėjo į vandenyno dugną...
                        Koma, klinikinė, patologinė:
                        Nustojus dirbti širdžiai,
                        Nutilo ir smegenys, ir kepenys, ir plaučiai -
                        Su jais ir visas likęs kūnas.
                        Krucifiksas palaidojamas gintariniuose rūmuose:
                        Jis jau niekada nebeatsibus -
                        Per amžių amžius gyvens košmaruose!
 
Marija Mersedes: Pone, ar jūs mane girdite? Gal jūs kurčias?

Svynis Todas įtūžęs atsistoja, paskui trenkia jai per veidą, po to par-
klupdina ant žemės, ima spardyti.

  Marija Mersedes (apimta begalinio siaubo): Kas jums pasidarė?! Išsi-
gimėlis!!!
  Svynis Todas: Moterys, mergšės - būkite prakeiktos!!! (Visas persi-
kreipęs) Juk tu!... Kas gi daugiau, jei ne tu, pagimdei tą šizofreniką,
tą idiotą!
  Marija Mersedes: Jūs čia apie ką?! Jūs psichopatas! Jūs maniakas!
 
  Svynis Todas (su patosu): Pro savojo bokšto krikštolinį langą
                                        Žvelgiu į aistringąją Aušros deivę!
                                        Ilgis, aukštis, plotis, laikas -
                                        Mano žinioje!

  Marija Mersedes (dusdama): Jums kuo skubiau reikia iškviesti gydy-
toją!!!
  Svynis Todas: Tu tuojau iškeliausi pas jį! Pas jį, lavoną! Jo žar-
nomis minta rykliai ir banginiai!

  Staiga pro rūsio duris su kalaviju rankose įbėga Dantė Orfėjas. Svynis Todas išsitraukia revolverį.

  Dantė Orfėjas: Tu su manimi nežaisk! Tučtuojau paleisk moterį!!!
  Svynis Todas: Ir ką tu man padarysi?! Juk tu miręs?! Neegzistuoji?!
  Dantė Orfėjas:  Aš?! Aš egzistuoju! Dar ir kaip egzistuoju! Pats kaltas, jog to nesupranti! Tu sapnuoji!     
  Dantė Orfėjas (pakiliai): Te sapne gimsta tikrovė!!!

Sulig šiais žodžiais nei iš šio, į mokyklos stogą trenkia žaibas: pra-
siveria rūsio lubos. Vidus nebetenka autonomijos - atsiveria sienos į
platųjį pasaulį.

  Dantė Orfėjas (džiūgaudamas): Tebūnie pūga! Tebūnie audra!

Iš Svynio Todo nagų išplėšia Mariją Mersedes. Abu lekia tolyn, kiek
tik kojos neša. Svynis Todas stovi nejudėdamas.

                                     
                                        7.

  Devinta valanda vakaro. Universiteto kiemelyje susitinka Meninin-
kas, Mokslininkas ir Filosofas. Menininkas išsitraukia fleitą. Užgroja.
Mokslininkas žaidžia šachmatais. Na, o Filosofas dailina savąją iškal-
bą.
       
      Filosofas: Baigiau. Pagaliau baigiau. Vyrai, ar jūs klausėtės tos
proginės kalbos?
      Mokslininkas: Manęs neišjudintų net patrankos šūvis. O čia tik tavo kalbos...
      Menininkas: Taigi taigi. Ar aš tau nesakiau, jog tu gal ir ge -
ras oratorius, bet tikrai prastas aktorius?
      Filosofas: Palaukite, vyrai. Aš jūsų nesuprantu. Ką jūs čia ma-
late?
      Mokslininkas: Kiek tu gali pliurpti?
      Filosofas: „Pliurpti? „ Juk aš esu skaitovas: nei vienas iš jūsų  nėra išmokęs tiek daug tekstų, kiek aš. Išmokęs mintinai.
      Menininkas (Filosofui): O tau ar negaila, jog nepažįsti natų? Ne-
moki skaityti iš lapo?
      Filosofas (abiems):  O jūs ar bent kiek susigaudote istorijos vin-
giuose?
      Menininkas:  Muzikos istorijos.
      Mokslininkas: Mokslo istorijos.
      Filosofas: Tai... Tai niekai. (Išsitraukia degtinės butelį ir čierkelę.
Įsipila degtinės). Už jūsų išprusimą. Cha cha cha.
      Menininkas: Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. Žinok, aš gau-
nu stipendiją. Kitąmet pagal mainų programą važiuosiu studijuoti už-
sienin.
        Mokslininkas (Menininkui): Kaip aš tau pavydžiu, ištikimas drau-
ge. O aš... Aš už mokslą turiu mokėti. Tokios tokelės.
        Filosofas (Tyli)
        Menininkas: Čia... Čia miestas. Didmiestis. Čia žavu, miela. Ne-
pakartojama.
        Mokslininkas: O man labiausiai prie širdies - kaimas: pievos, miškai, laukai.
        Menininkas: Tuoj nusileis saulė ir gatvėse įsižiebs žibintai. Nak-
ties šviesuliai.
        Filosofas: Nemėgstu saulės. Nekenčiu žibintų. Užtat mane vilio-
ja mėnulio pilnatis.
        Mokslininkas (Filosofui): Jos čia nerasi.

Menininkui atrodo, jog siaura, jaukia Senamiesčio gatvele eina Marija
Mersedes.

        Menininkas (abiems): Pažvelkite, pažvelkite... Ji eina tiesiai į mus! Tiesiai į mane! Ji manęs ištroškusi, manęs pasiilgusi! Tu mano, lelijėle! Mano fėja!
        Mokslininkas (Filosofui): Jam tikrai smegenų sutrenkimas. Aš neklystu.
        Filosofas (Mokslininkui): Bet ar aš tau nesakiau, jog mes persis-
tengėme?
        Menininkas: Jos ilgi, garbanoti, kaštoniniai plaukai. Ta grakšti eisena, tas lengvumas. Rožinė suknelė, raudoni bateliai... Marija Mer-
sedes! Ei, Marija Mersedes, ar girdi?! Aš tave myliu! Tave šlovinu! Mano saldžiausia svajone! Aš... Aš trokštu, jog tu už manęs ištekė-
tum!!! Man pagimdytum kūdikį!!!
        Mokslininkas (Filosofui): Jį reikia uždaryti į belangę! Tramdomų-
jų marškinių!
        Filosofas (Mokslininkui): Ne. Pirma jį reikia primušti, po to - iš-
prievartauti: praeis noras kviestis mūzas.

Mokslininkas ir Filosofas parverčia Menininką ant žolės: ima jį spar-
dyti. Spardo iki pamėlynavimo. Spardo tol, kol jam iš burnos prade-
da plūsti kraujas. Netekusį jėgų, išprievartauja. Sugirdo limonado su
pienu: Menininkui paleidžia vidurius.

        Menininkas (Tyliai, pats su savimi): Ir vėl prisidirbau.