Maldininkė

Kiekvieną dieną tūkstančiai maldininkų suklumpa prieš garbinamus altorius, meldžiasi visagaliams dievams, prašo atleidimo, meilės, išgelbėjimo... Paslaptingieji kunigai, žyniai aiškina nekintančias tiesas, moko teisingai gyventi. Tikintiesiems jų žodžiai muzika ausims, balzamas širdžiai, aliejai žaizdoms. Aš taip pat viena iš tų tūkstančių maldininkų, skiriuosi tik savo religija. Kaip ir kiti kasryt ir kasnakt suklumpu prie savojo altoriaus, lankiuosi prieš savo pranašą, savo Dievą. Jis mano Alachas, mano Buda, visi galingieji viename, jis visa, ko gali reikėti žmogui. Jo Olimpo kalnas - apšnerkštas daugiabutis, ambrozija - dribsniai su pienu, bet vis vien man jis galingesnis už Egipto, Graikijos ir Indijos dievus kartu paėmus, jo kasdienis maistas man saldesnis už medų, gaivesnis už tyrą šaltinį. Jis nekuria stebuklų, bet tikintiesiems jie nereikalingi, nors, teisa sakant, jo bučinys gydo geriau už brangiausius vaistus, svaigina labiau už gryniausius narkotikus.
  Tu - mano Dievas, meilė - mano religija.