Kokia, po velnių, viso to kaina?!

Jei į kambarį gyvenimą sutalpinčiau,
Gulėčiau ant džiaugsmo, sėdėčiau ant laimės, į nesėkmes šikčiau.
Vietoj teliko į ateitį žiūrėčiau,
Ten kur paveikslai, šypsenas pakabinčiau.

Jei būčiau savo pasakos herojus,
Išėjęs į lauką pilnatį nuo dangaus nukabinčiau, jaunatį uždėčiau.
Naktį kartu su pienu sugerčiau,
Su lietum į motiną žemę subėgčiau.
Su kirminais apie žemės purumą šnekėčiau,
Kartu su žiogais žolėj šokinėčiau.

Turiu, ką noriu turėti. Šneku tik tai, ką sugalvoju. Iškeikiu angelus šventuosius, su juodais velniais dangišką simfoniją niūniuoju. Laimė, nelaimė - žodžiai banalūs. Skaudūs pasakymai per gerklę lenda, vemti verčia kokie jie man tampa lojalūs. Išprusęs jaunimas kaip deimantas kaimo laukuos - taip juk nebūna ir už dyką nieks proto neduos. Penkis kart spjauni į tuščią puodą, šeštąkart jau godžiai jo turinį degustuoji.
Jei ką radai - šventė tik tau. Sakyk, praradai ir džiaugsis visi. Pats tai nuolat jutau, o man iš paskos sekiojo žmonės akli. Jų džiaugsmas - tai mano skausmas. Mano tyras jausmas - jiem netikėtas griausmas. Akcija - parduodu ašaras. Kas už jas mokės jei pavogti būtų atrakcija? Spjaunu į visus tuos vagis, dedu ant jų - štai kokia mano reakcija.
Kartais klausyti - tas pats, kas nesukramčius godžiai melą ryti. Vaikystėj mamos įdiegtą nuoširdumą iš savęs išprašyti, išvyti, vogt šventą duoną ir apie Dievo kūną supyderėjusiu balsu klykti. Tai šventvagystė, kiti turi pasiteisinimą - čia juk jaunystė. Durnystė.
Dulkinau storas bobas ir niekam nereikalingas mažas liliputes. Niekieno nenupirktas prostitutes. Ne tam, kad nekaltybę parduočiau, tik tam, kad jų nelytėtas py.. das paguosčiau. Dėkoti nereikia, o girtis nesveika. Štai taip tas vargšų ratas ir veikia. Pajutęs savo vertę, žmogus iš gimtųjų namų išeina. Sugrįžti čia jau sunku - motina stotin išėjus, tėvui tavęs be bonkos alaus nė velnio nereikia. Asocialumas - populiarus žiaurumas. Nykstantis turtingųjų gerumas, valdžios nelankstumas.
Sėkmę jutau, pirštais ją glosčiau. Tikėjau Dievo artumu, jo šventumą kas rytą ir vakarą lyg kokainą uosčiau. Bet ką pi.. a skausmas ant svetimo veido, kai pats eini tolyn, nežinodamas, kas yra baimė? Peržengi pergalių ribą, įkrenti į pilką nelaimę. Suklumpi, užmerki akis ir išrėki lyg beprotis - ir kokia gi viso to kaina?!