Kaip skaudu kai esi šešėlyje, kai tavęs niekas negirdi, nemato, kai esi tik viena toje erdvėje, kai tu rėki ir nesigirdi aido, kai tu apkabini ir tavo apkabinimo nejaučia, kai tu bėgi, tačiau lieki toje pačioje vietoje, kai tu nori būti išgirsta, tačiau tam jau nebelieka laiko, tu pradingsti tame šešėlyje ir tuo pat metu stovi ten pat nejudėdama, tikėdamasi atrasti kažką ką praradai, net pati nežinai, kuriuo metu tu netekai to, ko ieškai, kai verki tačiau skruostais nebėga ašaros, kai bijai būti nesavimi, tačiau tuo pat metu būni ja, kažkuo kitu nepažįstamu, kai manai, kad įveikei baimes tačiau jos lieka ten pat kaip visada, kai bandai padėti, tačiau tavo pagalbos niekas nepriima, kai tavo žodžiai skamba kitoje laiko erdvėje, kai tu esi - tavęs nėra, kai bandai pradingti šešėlyje jis tave ištraukia iš jo, net tada kai tu vėl grimsti į jį jauti visą skausmą, kurio nebelieka, kuris laukia tavęs giliai jo viduje, tada kai patenki ten jauti, kad kažkas tave bando ištraukti ir tik pasirodžius šviesai, tave pasiglemžia jis ir nepaleidžia, tau telieka laukti, kol kas nors išgirs tavo riksmą, kol kas nors supras tave baimes, tu tiesiog turi laukti, nes laukimas tau atneša, kažką nepažinto, kai tu lieki viena su savimi, kai tu jauti, kad tau čia nevieta, kai tu nenori pamatyti realybės, kai tu rėki šaukdama jo, tu pradingsti, tačiau išlieki ten pat nejudėdama, kiek be bandydavai sakyti sau ko tu lauki, tačiau aido niekada neišgirsdavai, tu sudaužydavai viltį, tu pasiglemždavai visus tuos nežinios metus, ir tada kai manai radusi kelią į paslapties atskleidimą, jis tave pasiglemžia ir tu tampi tik miražu mūsų visų akyse, tu telieki svajone, kurią mes dalinamės, kurios mes neturim, kurią bandom susikurti, todėl, kad tikime sapnų išsipildimais, telieka laukti kol ateis ir mūsų laikas būti toje laiko pusėje, kur joks šešėlis neįsibraus tarp mūsų ir mūsų laimės, kur liks tik ta viltis ieškoti kažko, kas padaro mus laimingesniais ir geresniais žmonėmis.......
kažkas apie kažką......