***

Stovėjau viena tarp laukų ir miškų,
Stovėjau viena ir klausiau:
Medžių ošimo, dvasių dainų,
Verksmo vaiko skaudaus..

Jau kojos nutirpo nuo ryto rasos,
Ir rūkas vis dengia akis,
Ir noriu aš greitai pabėgt nuo tamsos,
Pakelti sparnus ir išskrist.

Kol štai suprantu: ir aš ta dvasia,
Dainuoju viena tarp kitų.
Ir skaudus vaiko verksmas-tai mano daina,
Kurią aš dainuoju tik todėl, kad esu.