Laiške

Trintuku praskelta galva,
plyšta lapai,
nuo stalo krinta kava,
dėmėje stebiu atspindį,
nematau savo veido - tamsu,
tik natiurmorto už manęs šešėlis
kviečia pietų.
Pieštuku nukirpti plaukai,
sruogas rišu,
siųsiu sau, galbūt užteks
kai grįžusi namo
rasi tik atkąstą obuolį,
neplautas grindis ir sudužusį puodelį,
kurį dar šįryt ruošei mano ateičiai.
Deimantais pasipuoš blakstienos,
kai laiškas ateis.
Galbūt suprasi kodėl,
nors nemanau,
juk net aš nežinau.